Dvidešimt Ryčio Zemkausko pasivaikščiojimų, dvidešimt smagių, įkvepiančių ir praturtinančių pokalbių su iškiliomis asmenybėmis: dvasininku, mokslininkais, kultūros ir meno pasaulio žmonėmis. Režisierus Oskaras Koršunovas, kai jam buvo penkiolika, su bičiuliu (vėliau rašiusiu dainas legendinei grupei „Antis“) į teatrą įsmukdavo apsimetęs nematomu. Operos solistė Asmik Grigorian sako, kad jaučiasi lyg valkata benamė, o poetas Antanas A. Jonynas – tarsi apgaudinėjąs kitus. Beje, jis jau daug metų fotografuoja nykstantį Vilnių. Kalbininkė Irena Smetonienė, vaikystėje kalbėjusi žemaitiškai, bendrinę lietuvių kalbą puikiai išmoko „iš pykčio“. Bogotos (Kolumbija) meras Antanas Mockus tvarką mieste įvedė pasitelkęs pantomimos aktorius. Dainininkė Jurga Šeduikytė įsigudrino pajūrio žmones atpažinti iš jų žvilgsnio, o poetas Gintaras Grajauskas džiaugiasi, kad, esant tokiam smegenų zulinimui, kuriuo užsiiminėja žiniasklaida, jaunimas vis tiek sugeba išlikti šaunus ir turintis humoro jausmą. Rašytojas Sigitas Parulskis šventajam Petrui, ko gero, duotų kyšį, o dainininkas ir aktorius Mantas Jankavičius nori savo muziejaus. Santūrūs ir ekstravagantiški, lyriški ir kandūs, gilūs ir žaismingi, Ryčio Zemkausko pašnekovai dosniai dalijasi mintimis apie gyvenimą, kūrybą, didelius atradimus ir mažas silpnybes. Išėjęs pasivaikščioti netikėtai greitai tampate artimas sau. Būna, kad iš pradžių net nusistebite staiga atsiradusiu minčių aiškumu ir nuoseklumu. Nusistebite, kad čia tas pats senasis jūs. Po kurio laiko, jei tik turite su kuo, jums norisi kalbėtis. Ir kalbėtis tuo taikiu ir gal šiek tiek ilgesingu balsu, kuris pasigirsta iš jūsų lūpų, kada prabylate apie tikrąjį, nesumeluotą save. Apie įvykius, namus, svajones. Labai dažnai kaip tik tokiomis akimirkomis pasigirsta koks nors šiaip kasdienybėje neįmanomas apibendrinimas, lig tol puoselėtas tik mintyse naktį prieš užmiegant… Rytis Zemkauskas http://www.almalittera.lt/knyga/pasiv...
Kas gali būti geriau už turiningą pokalbį. O dar kai pokalbis, pasivaikščiojimas vyksta su šiomis ant viršelio matomomis asmenybėmis. Puiki idėja išleisti knygą, bet manau, kad tikrai sunku perteikti tai, kas matoma ir juntama žiurint laidą. Tarsi skaitytum spektaklio scenarijų - viskas aišku, bet trūksta vaizdo, mimikų, aplinkos ir pan. Knyga ne vienam prisėdimui. Bent jau man. Nes skaitant vieną po kito jaučiau per didelę skirtingos informacijos koncentraciją, tarsi skaityčiau 5 "Moters" žurnalų interviu iš eilės. Nustebino tam tikros pašnekovų pusės, kurių neteko niekur matyti.
Šilti, nestandartiniai pokalbiai su nestandartiniais žmonėmis. Kiekvienam rasti įdomūs klausimai, pažvelgta į asmenybes joms tinkamu kampu, originalūs atsakymai, atskleidžiantys skirtingas domėjimosi sferas, asmenybės tipus.
Video pokalbių nemačiau, o nuo jų įrašo praėjo daugiau nei dešimt metų, bet buvo smagu perskaityti šių pokalbių turinį ir aplinką - dauguma pašnekovų buvo žinomi ir buvo įdomu sužinoti, ką jie kalbėjo tuo metu, dar "iki to, kai...", keli buvo nepažįstami ir buvo įdomu susipažinti.
Kelios citatos:
* Jūra - labai rimtas dydis, prie jos nuėjęs gali pasitikrinti, kokio pats esi didumo. Kad pernelyg gerai apie save negalvotum. (Gintaras Grajauskas)
* Mes nuolat sapnuojame svetimus sapnus - reklamos sapnus, Holivudo sapnus, politikų sapnus, bet nesapnuojame savo sapnų. Štai kur problema. (Kristupas Sabolius)
* Kad pamatytum ką nors nauja, visų pirma reikia išsivalyti nuo to, kas užtvindę mūsų galvas. (Kristupas Sabolius)
* Kartais yra didžiausia prabanga leisti sau įgyvendinti svajonę. (Kristina Sabaliauskaitė)
* Jeigu mes žinotume, kaip retai kiti žmonės apie mus galvoja, nustotume tuo rūpitnis. (Kristina Sabaliauskaitė)
* Vienintelė baimė - kad šlamštą parašysiu. Sasugiklis nuo tos baimės irgi buvo vienintelis: rašyti taip, kad man pačiai būtų įdomu skaityti. (Kristina Sabaliauskaitė)
* Radvilų rūmai tebestovėjo iki 1965 metų. Koplyčia, Radvilos pastatyta dešiniajame šoniniame fligelyje, tarpukariu buvo pritaikyta žydų maldos reikmėms, bet tas pastatas, bent jau jo dalis, stovėjo. 1965 metais jį susprogdino "Mosfilmas", sukdamas filmą apie karą. (Kristina Sabaliauskaitė)
* Visko mes turim, bet labiausiai trukdo pavydas. (Kristina Sabaliauskaitė)
* Kiekvienam aktoriu, taip pat ir man ar kitam riežisieriui, teatras - tai instrumentas pažinti save. (Oskaras Koršunovas)
* Žiūrint spektaklį reikėtų ne tik jausti, bet ir mąstyti. Kad spektaklis jaudintų ir tą dieną, ir kitą, ir trečią. O mūsų, aktorių, užduotis - iškelti tiek klausimų, kad žiūrovas turėtų ką veikti. Ir spektaklio metu, ir po spektaklio. (Jūratė Onaitytė)
* Salėje tėra vienas žiūrovas, kuris iš esmės esi tu pats. (Oskaras Koršunovas)
* Ir greitai, ir kokybiškai padaryti neįmanoma. (Vytautas Šapranauskas)
* Kažkodėl yra labai daug interpretacijų, kodėl "Romeo ir Džiuljetą" reikia statyti taip, o "Meistrą ir Margaritą" - kitaip. Tai genialūs tekstai - ir vienoj, ir kitoj pjesėj. Aš nemanau, kad juos reikėtų keisti ir iškraipyti. (Vytautas Šapranauskas)
* Scenas be ketvirtos sienos statyk namie. Davei uošvei į snukį, jinai tau primyžo į barščius - va čia teatras be ketvirtos sienos. (Vytautas Šapranauskas)
* Kai šalta, visada galvoji apie Afriką, kai karšta - irgi. (Vytautas Šapranauskas)
* Manau, kai jau pagimdei kūrinį, kai jau išleidai į pasaulį, tada leisk ir išjuokti jį. (...) Perdėtas jautrumas savo kūriniui man atrodo beprasmiškas reikalas. (Emilis Vėlyvis)
* Tai, ką gali įvardyti garsais, kartais negali įvardyti jokiom kitom formom. (Rokas Zubovas)
* Jeigu tauta nejuda, tada dalis jos pradeda judėti fiziškai. (Marius Ivaškevičius)
* Manau, tai labai gerai nusako pajūriečius. Mūsų žvilgsnis tikrai toks. Pajūrio žmogus žvairas nebūna. (Jurga Šeduikytė)
* Jautrumas kainuoja. (Sigitas Parulskis)
* Ne paslaptis, daugelis žmonių neturi skonio. Šiais laikais apskritai net nenori to skonio ugdytis ir pasikliauja tuo, kas siūloma. (Sigitas Parulskis)
* Ne bėda, kad menininkas turi kompleksų, tai nėra jį susilpninantis ar išaukštinantis dalykas. Svarbiausia, ar jisai sugeba iš to komplekso sukurti kultūros faktą. (Sigitas Parulskis)
* Poezija - tai ne protas ir ne jausmai. Čia veikia kažkas kita. (Antanas A. Jonynas)
* Pradėdamas rašyti eilėraštį aš tikrai nežinau, kuo jis pasibaigs. Nežinau, kokią mintį noriu išsakyti. Tą noriu sužinoti, dėl to ir rašau. Kai parašai, kažką ir sužinai. (Antanas A. Jonynas)
* Nežinau aš jokios tiesos. Galbūt tas ramumas iš to, kad jau žinau, jog tiesos niekada nebesužinosiu. O kai žinai, kad nebesužinosi, kam tada plėšytis? Gyveni pasaulyje, kurio iki galo niekada nesuprasi. Turbūt to tiesos ieškojimas ir yra gyvenimas. Bet yra ir suvokimas, kad tiesa tau nepasiekiama. Pats gyvenimas yra tiesa. Taigi viskas gerai, nėra kur skubėti. Gal iš to ir ta ramybė. (Antanas A. Jonynas)
Dvidešimt pasivaikščiojimų ir pokalbių su skirtingų sričių asmenybėmis, nors kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų. Palyginus su video formatu - rasime daugiau turinio, kuris buvo apkarpytas dėl televizijos formato rėmų. Gali atrodyti, dalis temų kiek nebeaktualios arba nebeturi tikslo, o tuo tarpu kai kurie pokalbio dalyviai kalbėję vieną, dabar prasilenkia su savo teiginiais, bet "A ką aš žinau, ne mano reikalas". Visgi, jeigu galėčiau rinktis, mieliau klausyčiau audio formatu.