Skandinavų literatūra turbūt yra viena iš tokių, kurią renkuosi skaityti su didžiausiu malonumu, nes ji turi kažką tokio, kas skaitytoją priverčia suklusti, įsijausti, likti nustebusiam arba tiesiog mėgautis ne tik veiksmu, bet ir vyksmu. Todėl kuriam laikui pamiršus detektyvus, šiuo metu renkuosi širdžiai mielesnę literatūrą, į kurią pasineriu ne tik visomis savo mintimis, bet kartu ir širdimi. Tokiais kūriniais leidžiu sau pasimėgauti kuo dažniau, nes man patinka, kai mane sukrečia, supurto ir priverčia kūrinį išanalizuoti iki smulkmenų. Todėl, kai perskaičiau Roy Jacobsen kūrinį "Neregimieji", buvau sužavėta ne tik kūrinio skambesiu, bet ir šaltumu, kuris sugeba taip giliai prasiskverbti palikdamas ne tik stingdantį pėdsaką mintyse, bet tuo pačiu sukeldamas ir malonius pojūčius, kurie patiriami skaitant šį kūrinį. Tokia jau skandinavų literatūra-šalta, bet paliekanti viduje kažką malonaus ir šilto. O štai praėjus ilgesniam laikui po "Neregimieji" skaitymo, mano rankose jau perskaityta antroji jų dalis "Balta jūra". Perskaičiau ir likau nustebinta. Visų pirma todėl, kad teksto grožis, savita kalba, sakinių struktūra išlaikyta tokia pati kaip ir pirmoje dalyje. Tačiau kitas aspektas, kuris nustebino, kad kūrinys pasirodė toks lėtas, kad prigaudavau save jau galvojant apie kažką kito. Bet čia galbūt ir buvo toks autoriaus tikslas, kad antra dalis ir turi būti kitokia nei pirmoji. Grįžtant prie "Balta jūra" konteksto, knygos veiksmas mus nukelia į 1944-uosius metus, kuomet Barioja stovi tuščia. Į savo gimtuosius namus sugrįžta Ingrida jau būdama suaugusia moterimi. Namų ilgesys ją priverčia vėl prisiminti tai, ką darė tėvams esant gyviems-ruoštis žiemai žvejojant tinklais. Vidinis skausmas drasko jai širdį prisimenant savo tėvus ir artimuosius, tačiau Barioja-ne vieta gedėti. Čia ji patiria pirmąją savo gyvenimo meilę, o naujos gyvybės užsimezgimas jos įsčiose žada kardinalius pasikeitimus. Gimtinė nualinta karo, jos žemėje randama ne tik kareivių kūnų, bet ir rudo medžiagos audinio, nuo kurio ir prasideda ši Ingridos gyvenimo kelionė-lėtai skausminga, bet ir nepaprastai graži, kuri reikalauja ne tik laisvės, drąsos, bet ir atsakomybės. Man "Balta jūra" tarsi stiprios moters išlikimo istorija su daugybę vingių ir pasirinkimo kelių, kuri vietomis verčia ne tik žavėtis, bet ir pakraupti. Todėl per daug neatskleisdama šios knygos siužeto, labai rekomenduočiau skaityti tiems skaitytojams, kurie nori sužinoti, kokia šiandien Barioja yra Ingridos akimis ir kaip ji bando ją sukurti pagal save. Nors ir būsiu kritiška, tačiau "Neregimieji" mane sužavėjo labiau ir paliko didesnį įspūdį. Tad beliks sulaukti trečios dalies ir kūrinį jau vertinti kaip vientisą, o ne dalimis.