What do you think?
Rate this book
Писатель и самоубийство
Книга посвящена всестороннему исследованию одной из самых драматичных проблем человечества – феномена самоубийства. Рассматривая исторический, юридический, религиозный, этический, философский и иные аспекты «худшего из грехов», книга уделяет особое внимание судьбам литераторов-самоубийц – не только потому, что писателей относят к так называемой «группе высокого суицидального риска», но еще и потому, что homo scribens является наиболее ярким и удобным для изучения носителем видовых черт homo sapiens. Последняя часть книги – «Энциклопедия литературицида» – содержит более 350 биографических справок о писателях, добровольно ушедших из жизни.
576 pages, Hardcover
First published January 1, 1999
37 people are currently reading
414 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 28 of 28 reviews
June 28, 2020
Prieiga susiaurinti ir išryškinti objektą išsamiai aprašant išskirtinai literatūrą kuriančių asmenų požiūrį į savižudybę ir nusižudančių rašytojų galimus motyvus verta dėmesio, bet kažin ar neperspausta? Juk lygiai taip pat galima būtų sudaryti rinkinį apie dalininkus ir čili pipirus, režisierius ir nugaros skausmus arba rašytojus ir... dviračius. Šaržuoju? Šaržuoju. Nors knyga yra rimtos apimties ir kruopščiai išpildyta, galiausiai šis eseistinis tyrimas ne kažin kur nuveda. Turbūt nelieka nepaminėtas nė vienas savo gyvenimą šioje planetoje nutraukęs autorius, bet išvadas turi pasidaryti pats skaitytojas. Kam reikalingas toks eseistiškai enciklopedinis sąvadas? Turbūt kad vienoje vietoje galėtumei rasti, koks rašytojas (taip pat kada ir galimai kodėl) nusižudė. Ar labai reikalinga ir svarbi tokia informacija? Nežinau.
Knygos autorius gausiai pasiūlo įžvalgų apie rašytojų būdą ir savižudybių priežastis, kurios daugmaž girdėtos. Vis abejojau, ar autoriaus požiūris į menininkų savižudybes nėra truputį per romantiškas ir atgyvenęs – ypač autoriui aptarus rašytojos Karinos Boye savižudybę dėl nelaimingos homoseksualios meilės dviem moterims ir nekaltai nusistebėjus: „Argi ne keista, kad vieną giliausių įžvalgų apie meilę išsakė poetė, nemokėjusi mylėti taip, kaip sumanė gamta?“ (p. 225). Rimtai?
Knygos autorius gausiai pasiūlo įžvalgų apie rašytojų būdą ir savižudybių priežastis, kurios daugmaž girdėtos. Vis abejojau, ar autoriaus požiūris į menininkų savižudybes nėra truputį per romantiškas ir atgyvenęs – ypač autoriui aptarus rašytojos Karinos Boye savižudybę dėl nelaimingos homoseksualios meilės dviem moterims ir nekaltai nusistebėjus: „Argi ne keista, kad vieną giliausių įžvalgų apie meilę išsakė poetė, nemokėjusi mylėti taip, kaip sumanė gamta?“ (p. 225). Rimtai?
December 15, 2023
Зачитайки тази книга установих, че нямам никакъв опит или знания по темата за самоубийството - което май е доста странно.
Не съм и мислил много по въпроса, явно не съм дълбоко нещастен човек. :)
Не съм познавал и нито един самоубиец отблизо, което днес явно е статистически невероятно...
След 150 страници диалектика на самоубийството се отказвам, определено не съм заинтригуван достатъчно от този злободневен проблем на общество ни. Не мога и да я влача повече през това прекрасно лято!
Не съм и мислил много по въпроса, явно не съм дълбоко нещастен човек. :)
Не съм познавал и нито един самоубиец отблизо, което днес явно е статистически невероятно...
След 150 страници диалектика на самоубийството се отказвам, определено не съм заинтригуван достатъчно от този злободневен проблем на общество ни. Не мога и да я влача повече през това прекрасно лято!
March 22, 2020
Kad savižudybės tema nepatogi ir nedaug analizuojama tikriausiai galime sutikti visi. Iš kitos pusės, rodos, ką čia bešnekėti. Baisu? Šokiruoja? Skaudina? Bet pasirodo yra ką kalbėti! Leidykla “Kitos knygos” eilinį kartą pateisina savo vardą ir į Lietuvos rinką paleidžia dar vieną kitokią knygą - išsamią kultūrinę savižudybės analizę.
Jau pavadinimas sufleruoja nemažai, bet gali kilti klausimas - kodėl būtent rašytojas prišlietas prie savižudybės. Atsakymas paprastas - būtent analizuojant nusižudžiusių rašytojų tekstus yra lengviausia perprasti žmogaus būties ypatybės, kurios privedė prie tokio žingsnio. Dailininkai tapo, muzikantai groja ir jų kūriniai iškalbingi, bet analizei patogiausi rašytojai.
Knygoje autorius savižudybę kaip reiškinį dekonstruoja įvairiapusiškai. Pirmiausia aptariama savižudybė istoriniu aspektu. Kada ji buvo priimtina, o kada tapo gėdos ir paslapties objektu. Toliau - religija. Apžvelgiama kaip įvairios religijos vertina savižudybės reiškinį. Filosofinė analizė kelia klausimą - ar gyvybė yra teisė, kurios galima atsisakyti ar tai pareiga, kuri negali būti kvestioniuojama. Kitas įdomus analizės aspektas - tautinis polinkis į savižudybę.
Apibendrinant - tai gana slogi knyga. Jau pats analizės objektas nemalonus, bet autoriaus žvilgnis į savižudybę iš visų pusių neabejotinai įdomus. Sukelia daug peno pamąstymams.
Suneramino šiek tiek autoriau požiūris. Jis leido sau ne kartą ir ne du visai palankiai komentuoti savižudybę kaip teisę. Žinoma, jis gali mąstyti laisvai, bet neramina tai, kad kažkam tai netaptų postūmiu į savižudybę. Belieka tikėtis, kad knyga paklius į smalsių, norinčių pasvarstyti, pagalvoti žmonių rankas. Tikiu, kad ne viena mintis iš knygos bus įdomi. Gero skaitymo.
Jau pavadinimas sufleruoja nemažai, bet gali kilti klausimas - kodėl būtent rašytojas prišlietas prie savižudybės. Atsakymas paprastas - būtent analizuojant nusižudžiusių rašytojų tekstus yra lengviausia perprasti žmogaus būties ypatybės, kurios privedė prie tokio žingsnio. Dailininkai tapo, muzikantai groja ir jų kūriniai iškalbingi, bet analizei patogiausi rašytojai.
Knygoje autorius savižudybę kaip reiškinį dekonstruoja įvairiapusiškai. Pirmiausia aptariama savižudybė istoriniu aspektu. Kada ji buvo priimtina, o kada tapo gėdos ir paslapties objektu. Toliau - religija. Apžvelgiama kaip įvairios religijos vertina savižudybės reiškinį. Filosofinė analizė kelia klausimą - ar gyvybė yra teisė, kurios galima atsisakyti ar tai pareiga, kuri negali būti kvestioniuojama. Kitas įdomus analizės aspektas - tautinis polinkis į savižudybę.
Apibendrinant - tai gana slogi knyga. Jau pats analizės objektas nemalonus, bet autoriaus žvilgnis į savižudybę iš visų pusių neabejotinai įdomus. Sukelia daug peno pamąstymams.
Suneramino šiek tiek autoriau požiūris. Jis leido sau ne kartą ir ne du visai palankiai komentuoti savižudybę kaip teisę. Žinoma, jis gali mąstyti laisvai, bet neramina tai, kad kažkam tai netaptų postūmiu į savižudybę. Belieka tikėtis, kad knyga paklius į smalsių, norinčių pasvarstyti, pagalvoti žmonių rankas. Tikiu, kad ne viena mintis iš knygos bus įdomi. Gero skaitymo.
January 14, 2014
Заслужава си да се прочете.
Колкото и парадоксално да звучи, това е една позитивна книга, която възхвалява живота. Някак си, като видиш толкова много видове тъга и нещастие и всякаквите им завършеци, в крайна сметка си даваш ясна сметка, че в твоето нещастие няма нищо изключително и метафизично, само клише, от което колкото по-бързо се освободиш, толкова по-добре.
В книгата и има доста информация в чистия ѝ вид. Сега, след като я прочетох, мога безпогрешно да позная кога едно харакири е направено по каноните и кога не и колко екстравагантна би могла да бъде една смърт. :)
Борис Акунин е един много готин човек и писател, с безкрайно чувство за хумор, стабилен интелект и дар слово, което, както знаете, срещайки се все по-рядко сред съвременните писатели, става все по-ценно.
Колкото и парадоксално да звучи, това е една позитивна книга, която възхвалява живота. Някак си, като видиш толкова много видове тъга и нещастие и всякаквите им завършеци, в крайна сметка си даваш ясна сметка, че в твоето нещастие няма нищо изключително и метафизично, само клише, от което колкото по-бързо се освободиш, толкова по-добре.
В книгата и има доста информация в чистия ѝ вид. Сега, след като я прочетох, мога безпогрешно да позная кога едно харакири е направено по каноните и кога не и колко екстравагантна би могла да бъде една смърт. :)
Борис Акунин е един много готин човек и писател, с безкрайно чувство за хумор, стабилен интелект и дар слово, което, както знаете, срещайки се все по-рядко сред съвременните писатели, става все по-ценно.
March 2, 2023
Puiki studija apimanti istorijos, filosofijos, asmenybių ir religijų analizę, parašyta puikiu tonu ir su geru humoro jausmu. Pasirodo rašytojas - labai pavojinga profesija!
September 26, 2025
Neatsakinga knyga. Mano įsitikinimu, ji niekam nepadės ir tikrai nieko neišgelbės, bet priešingai – skaitytoją gali pastūmėti į dar tamsesnes mintis, galbūt net priartinti prie pavojingų sprendimų. Autorius imasi svarbios ir sunkios temos – savižudybės – bet pateikimas kelia daug abejonių dėl etikos ir atsakomybės.
Knygoje analizuojami įvairūs savižudybės aspektai: nuo religijų požiūrio iki psichologinių bei socialinių priežasčių. Autorius aprašo ne tik istorinius ir kultūrinius atvejus, bet netgi aptaria situacijas, kuriose savižudybė galėtų būti ir yra pateisinama ar laikoma garbinga. Ypač problematiška tai, jog tekste pateikiami ir konkretūs savižudybės metodai. Toks turinys, užuot padėjęs žmogui rasti išeitį, gali tapti pavojingu įrankiu pažeidžiamiems skaitytojams.
Išryškėja ir kitos problemos. Autoriaus pasakojime jutau imperialistinių rusiškų nuostatų, o homoseksualumas pristatomas kaip „gyvenimas ne pagal gamtą“. Tai dar labiau menkina knygos vertę bei kelia klausimų dėl autoriaus objektyvumo.
Nepaisant sukauptos medžiagos gausos, knyga neveda prie jokių aiškių išvadų. Autorius pats pripažįsta, kad visos surinktos informacijos negali apibendrinti. Todėl likau su įspūdžiu, kad perskaičiau daug, bet nieko esminio nesužinojau.
Knygoje analizuojami įvairūs savižudybės aspektai: nuo religijų požiūrio iki psichologinių bei socialinių priežasčių. Autorius aprašo ne tik istorinius ir kultūrinius atvejus, bet netgi aptaria situacijas, kuriose savižudybė galėtų būti ir yra pateisinama ar laikoma garbinga. Ypač problematiška tai, jog tekste pateikiami ir konkretūs savižudybės metodai. Toks turinys, užuot padėjęs žmogui rasti išeitį, gali tapti pavojingu įrankiu pažeidžiamiems skaitytojams.
Išryškėja ir kitos problemos. Autoriaus pasakojime jutau imperialistinių rusiškų nuostatų, o homoseksualumas pristatomas kaip „gyvenimas ne pagal gamtą“. Tai dar labiau menkina knygos vertę bei kelia klausimų dėl autoriaus objektyvumo.
Nepaisant sukauptos medžiagos gausos, knyga neveda prie jokių aiškių išvadų. Autorius pats pripažįsta, kad visos surinktos informacijos negali apibendrinti. Todėl likau su įspūdžiu, kad perskaičiau daug, bet nieko esminio nesužinojau.
August 16, 2021
"Gyvenimas - kažkoks daugiapakopis egzaminas, kurį reikia išlaikyti. Kam? Nežinau.
Ne, žinau - kad nereiktų būti peregzaminuojamam. O jis jau buvo, šitas pakartotinis egzaminas, ir gal net ne kartą. Štai kaip, veikiausiai, reikėtų aiškini stopkadrus, vadinamus deja vu - nesugaunamus, bet visiškai tikslius pojūčius, jog būtent ši akimirka su visomis smulkiausiomis detalėmis jau buvo. Tarsi vaizdajuostėje staiga būtų šmėstelėjęs paveikslėlis iš ankstesnio, ištrinto įrašo, ant kurio įrašinėjamas naujas. Vadinasi, iki šio savo egzamino etapo buvau prisikasęs ir anksčiau. Klausimas, į kurį neatsakiau, - priekyje. Reikia judėti toliau jau pramintu keliu. Štai čia ir apima visiškai neracionalus, bet, kažkodėl atrodo, patikimas jausmas: savižudybė - yra savanoriškas pabėgimas iš egzamino. Tavęs nesukerta, tu pats išeini, laisva valia pasmerki save peregzaminavimui. Ką gi, tavo reikalas. Ateisi rudenį ar kitais metais ir pradėsi viską iš pradžių."
Ne, žinau - kad nereiktų būti peregzaminuojamam. O jis jau buvo, šitas pakartotinis egzaminas, ir gal net ne kartą. Štai kaip, veikiausiai, reikėtų aiškini stopkadrus, vadinamus deja vu - nesugaunamus, bet visiškai tikslius pojūčius, jog būtent ši akimirka su visomis smulkiausiomis detalėmis jau buvo. Tarsi vaizdajuostėje staiga būtų šmėstelėjęs paveikslėlis iš ankstesnio, ištrinto įrašo, ant kurio įrašinėjamas naujas. Vadinasi, iki šio savo egzamino etapo buvau prisikasęs ir anksčiau. Klausimas, į kurį neatsakiau, - priekyje. Reikia judėti toliau jau pramintu keliu. Štai čia ir apima visiškai neracionalus, bet, kažkodėl atrodo, patikimas jausmas: savižudybė - yra savanoriškas pabėgimas iš egzamino. Tavęs nesukerta, tu pats išeini, laisva valia pasmerki save peregzaminavimui. Ką gi, tavo reikalas. Ateisi rudenį ar kitais metais ir pradėsi viską iš pradžių."
August 27, 2023
Pasirodė gana paviršutiniška, o galiausiai dar ir nuobodi. Beskaitydama pamečiau, kokiu tikslu knyga buvo rašyta ir dažnokai erzinausi, kad pats autorius nebežino, nei ką jis čia nori parodyti, nei ką atrasti.
Labiausiai erzino savižudybių aprašymai, kurie man atrodė parašyti lengvai pasišaipant ir pasijuokiant, maždaug nieko dora daugiau nesugalvojo, tai nusižudė šitaip (arba dėl to). Viskas labai supaprastinta, nors neva iš labai skirtingų kampų žiūrima. Tikiu, kad paauglystėje vertinčiau kitaip - atrodytų, kad rimta analizė daryta. Dabar matau, kad pasirinkta rašyti apie tai ir tiek, kiek pats supranti, ko šiaip niekas nedraudžia, tik nuo to aš mažiau neirztu.
Labiausiai erzino savižudybių aprašymai, kurie man atrodė parašyti lengvai pasišaipant ir pasijuokiant, maždaug nieko dora daugiau nesugalvojo, tai nusižudė šitaip (arba dėl to). Viskas labai supaprastinta, nors neva iš labai skirtingų kampų žiūrima. Tikiu, kad paauglystėje vertinčiau kitaip - atrodytų, kad rimta analizė daryta. Dabar matau, kad pasirinkta rašyti apie tai ir tiek, kiek pats supranti, ko šiaip niekas nedraudžia, tik nuo to aš mažiau neirztu.
May 17, 2020
“Plinijus Vyresnysis suicidą vadino geriausia Dievo dovana žmogui - labai dosnia dovana, nes pats Aukščiausiasis tokios galimybės neturi: net labai norėdamas Jis negalėtų nusižudyti, nes yra amžinas.”
“Žmogus tiek ir teveikė - kūrė Dievą, kad galėtų gyventi ir nenusižudytų; tokia viso pasaulio istorija iki šių dienų.”
Kitos Knygos toliau kalba ir pažindina lietuvius su gan “aštriom” temom. Ši knyga - rusų rašytojo Grigorij Čchartišvili rinkinys/projektas/kūrinys. Autorius ją parašė su intencija kalbėti apie suicidą Rusijoje, kur ši problema yra itin opi, tačiau taip pat lygiai ir slėpiama. Skaitydama tą patį galvojau ir apie Lietuvą ir kaip stipriai mums iš tikrųjų reikia diskusijų šia tema.
Šioje knygoje yra apžvelgiama savižudybė, kaip reiškinys, iš šių pusių:
1. Istorinio (kaip į savižudybę žiūrėjo antikos filosofas, viduramžių katalikas ir koks naujųjų laikų švietėjas ir t.t.)
2. Religinio (ką apie savižudybę mano: krikščionys, budistai, hinduistai, musulmonai...)
3. Filosofinio (sudėtos žymių filosofų idėjos PRO ir KONTRA..)
4. Geografinio (aptariama savižudybė Rusijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Japonijoje..)
+ papildyta įvairių rašytojų ir menininkų biografijomis (nes šioje sferoje, deja, bet yra daugiausiai suicido atvejų)
+ įdėta straipsnių
“Žmogus tiek ir teveikė - kūrė Dievą, kad galėtų gyventi ir nenusižudytų; tokia viso pasaulio istorija iki šių dienų.”
Kitos Knygos toliau kalba ir pažindina lietuvius su gan “aštriom” temom. Ši knyga - rusų rašytojo Grigorij Čchartišvili rinkinys/projektas/kūrinys. Autorius ją parašė su intencija kalbėti apie suicidą Rusijoje, kur ši problema yra itin opi, tačiau taip pat lygiai ir slėpiama. Skaitydama tą patį galvojau ir apie Lietuvą ir kaip stipriai mums iš tikrųjų reikia diskusijų šia tema.
Šioje knygoje yra apžvelgiama savižudybė, kaip reiškinys, iš šių pusių:
1. Istorinio (kaip į savižudybę žiūrėjo antikos filosofas, viduramžių katalikas ir koks naujųjų laikų švietėjas ir t.t.)
2. Religinio (ką apie savižudybę mano: krikščionys, budistai, hinduistai, musulmonai...)
3. Filosofinio (sudėtos žymių filosofų idėjos PRO ir KONTRA..)
4. Geografinio (aptariama savižudybė Rusijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Japonijoje..)
+ papildyta įvairių rašytojų ir menininkų biografijomis (nes šioje sferoje, deja, bet yra daugiausiai suicido atvejų)
+ įdėta straipsnių
January 11, 2021
"...kas yra žmogus savo gyvenimui - savininkas ar sargas?
Filosofas nuolatos atmeta mirtį, dirba prie jos, mato ją prieš akis. Jis, tarsi aukštalipys, prisipratino nebijoti aukščio, ir pažvelgus žemyn jam nesvaigsta galva, kaip paprastam žmogui. Nors profesija, žinoma, pavojinga, ir, praradęs budrumą, gali nugarmėti.
Amerikiečių suicidologas ir psichoanalitikas Joostas Meerloo pasakoja:
"Pats sudėtingiausias mano praktikoje kovos su depresija ir suicidine tendencija atvejis buvo pacientas filosofijos dėstytojas. Jis turėjo parengęs atsakymus į visus klausimus, bet visiškai nemokėjo kontaktuoti su žmonėmis. Jis nemokėjo atskirti logikos kaip išminties ir logikos kaip kaukės. Pats ne kartą esu susipainiojęs jo racionaliuose argumentuose ir nenuginčijamuose įrodymuose... Teorinės problemos trukdė jam gyventi."
...visi nori sulaukti gilios senatvės, bet niekas nenori būti senas.
Tačiau į senatvę galima žvelgti kitaip. Tai svarbus, gal net svarbiausias gyvenimo etapas. Žmogus, išgyvenęs iki senatvės, realizavosi. Senis tam tikra prasme - tobulas, tai yra užbaigtas žmogus. Visiškai įvykęs žmogus, nuo pradžios iki galo. Turbūt todėl seniai mažiau bijo ar net visai nebijo mirties. Taip sumanyta Dievo / Gamtos: gyvenimas išlaša pats, po lašą, ir po lašą įlaša mirtis.
Rašytojas panašus į Lamartino Rafaelį, kuriam iš tikrųjų rūpi tik jo paties sąmonės būklė. Jis ir myli tik tam, kad galėtų samprotauti apie savo meilę; o liūdi tik tam, kad galėtų svaigintis savo sielvartu.
Nepasotintos aistros kančios padovanojo žmonijai kur kas daugiau šedevrų negu sotus sėkmingos meilės murkimas.
March 15, 2021
Literatūricido enciklopedijoje skaičiau tik apie man žinomus autorius. O kam skaityti visų savižudžių nusižudymo būdus, gi neieškau įkvėpimo. Ir tame sąraše neradau nei vieno lietuvio, nors, aišku, tai subjektyvus sąrašas.
O šiaip nenoriai skaičiau, vien iš retai laužomo principo, kad knygą reikia perskaityti iki galo. Nors į savižudybę žvelgta ir geografiškai, ir filosofiškai ir dar visaip kaip, iš turinio lyg ir įdomiai. Man labiau priimtinas psichiatrinis analizavimas tokių dalykų, nors anksčiau žudydavosi ir dėl garbės ar dėl kultūrinių dalykų. Visgi, dažnos išvardintos suicido priežastys laisvai pamaunamos ant psichinio sutrikimo kurpalio, bent šiais laikais. O gal čia mano vakarietiškas mąstymas sunkiai supranta, kaip būnant sveiko proto galima nusižudyti.
Patiko autoriaus humoro jausmas, nepatiko švelni homofobija.
O šiaip nenoriai skaičiau, vien iš retai laužomo principo, kad knygą reikia perskaityti iki galo. Nors į savižudybę žvelgta ir geografiškai, ir filosofiškai ir dar visaip kaip, iš turinio lyg ir įdomiai. Man labiau priimtinas psichiatrinis analizavimas tokių dalykų, nors anksčiau žudydavosi ir dėl garbės ar dėl kultūrinių dalykų. Visgi, dažnos išvardintos suicido priežastys laisvai pamaunamos ant psichinio sutrikimo kurpalio, bent šiais laikais. O gal čia mano vakarietiškas mąstymas sunkiai supranta, kaip būnant sveiko proto galima nusižudyti.
Patiko autoriaus humoro jausmas, nepatiko švelni homofobija.
June 25, 2019
Какво кара човек доброволно да се откаже от най-висшия дар - Живота? Мащабното проучване на Григорий Чхартишвили (Борис Акунин) съвсем разбираемо няма как да даде едностранчив отговор на този въпрос, но се опитва да разгледа феномена суицид от всевъзможни ъгли - в исторически план, през призмата на най-разпространените религии и философски течения; да ни запознае с различни суицидни теории; да потърси географски закономерности; да ни покаже най-популярните методи...
Първата обща част, наречена Човекът и Самоубийството е последвана от втора, отнесена конкретно към пишещото братство, и логично назована Писателят и Самоубийството, в която са систематизирани причините, водещи до фаталната стъпка, подплатени с конкретни примери от авторови биографии.
Солидното томче завършва с приложение Енциклопедия на Литературицида, (терминът означава самоубийство чрез литература и е въведен от Артюр Рембо), с изложени по азбучен ред и в телеграфен стил истории на десетки писателски самоубийства.
Първата обща част, наречена Човекът и Самоубийството е последвана от втора, отнесена конкретно към пишещото братство, и логично назована Писателят и Самоубийството, в която са систематизирани причините, водещи до фаталната стъпка, подплатени с конкретни примери от авторови биографии.
Солидното томче завършва с приложение Енциклопедия на Литературицида, (терминът означава самоубийство чрез литература и е въведен от Артюр Рембо), с изложени по азбучен ред и в телеграфен стил истории на десетки писателски самоубийства.
May 3, 2020
Една книга, към която е малко вероятно да посегнете, освен ако не сте ужасен фен на Борис Акунин, или по-лошо – писател сте и творческата криза лекичко ви е ударила по петичките, и мислите за кралица Меланхолия и богиня Депресия ви идват в повече. И в двата случая ще сте сгрешили, тази книга не е за никой и е за всички. Е, всички с мрачно чувство за хумор поне.
В ръцете си държите паноптикум от прилежно картотекирани малко или много известни автори, решили да излязат от живота с фанфари и по свое собствено желание. Много от имената ще ви се сторят абсолютно непознати, най-вече заради абсурдно широкото от гледната точка на среден европеец познание по източните автори, което Акунин демонстрира, но това японското отношение към самоубийството си е цял разряд изкуство, до който никой бял или друга разцветка гай-джин никога няма да се докосне дори на километър. Всъщност според автора всяка нация си има свой собствен подход към смъртта, къде леко срамотно, къде с отявлена гордост, а някъде даже ужасно показно и с доста лош вкус към сензации.
Творческата енергия, както всички знаем, е най-силна в моменти на почти несъществуващи серотонин и допамин в кръвта, или по-познати като мъка, тъга или отчаяние, а оттам до финалното решение, освен няколко хиляди страници, нищо понякога не дели специалните пишещи души. Жизнените провали се редуват с творчески такива, болестите застават рамо до рамо с психическите изменения, а загубите задушават ръка за ръка с безиходността на битието да намери онзи идеален път, за който лелее всеки с перо в ръката. Или химикал, клавиатура, система за гласово разпознаване – без значение на епохата, семейната среда или дори финансовата ситуация, жаждата за последен танц с онази с косата е впечатляваща.
Но за какво ви е да четете грижливо подредени и изредени истории за не малко великолепни творци, посегнали на себе си? Акунин прави всичко с изключително чувство за тъмна и тънка ирония, смесвайки откровено драматични моменти с пълните абсурди на историята, като да речем, че самоубийците в древна Елада трябвало да искат специално разрешение да си надянат въжето, включващо представяне на мотивите и презентация на планираните дейности по животоотнемането, а някъде се наказвал неуспешният опит за самоубийство със смърт, защото посегателството върху собственият живот се считало за грабеж от държавното имущество. Да не говорим за една абсурдна ситуация, когато зашили гърлото на един тъжен човек, решил да си го порне с подръчни и леко изтъпени материали, само за да го обесят един ден по-късно на същия този сцепен врат, превърнал се в автоматична трахеотомия, правеща тая работа с задушаването невъзможна.
Това можете да очаквате от този големичък том, посветен на творческата и физическата смърт – от древни абсурди, които те карат да се кикотиш напук на морал и възпитание, до пикантерии, включващи гротескни любовни истории, тъжни отлитания към небитието и пълни простотии, достойни за награда Дарвин. Само за хора с много мрачно чувство за хумор и желание да блеснат в също толкова тъмна иронична компания с откачени факти за любими писатели. И такива има, предполагам.
В ръцете си държите паноптикум от прилежно картотекирани малко или много известни автори, решили да излязат от живота с фанфари и по свое собствено желание. Много от имената ще ви се сторят абсолютно непознати, най-вече заради абсурдно широкото от гледната точка на среден европеец познание по източните автори, което Акунин демонстрира, но това японското отношение към самоубийството си е цял разряд изкуство, до който никой бял или друга разцветка гай-джин никога няма да се докосне дори на километър. Всъщност според автора всяка нация си има свой собствен подход към смъртта, къде леко срамотно, къде с отявлена гордост, а някъде даже ужасно показно и с доста лош вкус към сензации.
Творческата енергия, както всички знаем, е най-силна в моменти на почти несъществуващи серотонин и допамин в кръвта, или по-познати като мъка, тъга или отчаяние, а оттам до финалното решение, освен няколко хиляди страници, нищо понякога не дели специалните пишещи души. Жизнените провали се редуват с творчески такива, болестите застават рамо до рамо с психическите изменения, а загубите задушават ръка за ръка с безиходността на битието да намери онзи идеален път, за който лелее всеки с перо в ръката. Или химикал, клавиатура, система за гласово разпознаване – без значение на епохата, семейната среда или дори финансовата ситуация, жаждата за последен танц с онази с косата е впечатляваща.
Но за какво ви е да четете грижливо подредени и изредени истории за не малко великолепни творци, посегнали на себе си? Акунин прави всичко с изключително чувство за тъмна и тънка ирония, смесвайки откровено драматични моменти с пълните абсурди на историята, като да речем, че самоубийците в древна Елада трябвало да искат специално разрешение да си надянат въжето, включващо представяне на мотивите и презентация на планираните дейности по животоотнемането, а някъде се наказвал неуспешният опит за самоубийство със смърт, защото посегателството върху собственият живот се считало за грабеж от държавното имущество. Да не говорим за една абсурдна ситуация, когато зашили гърлото на един тъжен човек, решил да си го порне с подръчни и леко изтъпени материали, само за да го обесят един ден по-късно на същия този сцепен врат, превърнал се в автоматична трахеотомия, правеща тая работа с задушаването невъзможна.
Това можете да очаквате от този големичък том, посветен на творческата и физическата смърт – от древни абсурди, които те карат да се кикотиш напук на морал и възпитание, до пикантерии, включващи гротескни любовни истории, тъжни отлитания към небитието и пълни простотии, достойни за награда Дарвин. Само за хора с много мрачно чувство за хумор и желание да блеснат в също толкова тъмна иронична компания с откачени факти за любими писатели. И такива има, предполагам.
February 25, 2020
Тази книга е сериозно изследване под формата на есета и разсъждения за самоубийството и защо писателите имат суицидни мисли и поведение. Харакири, хвърляне от високо, удавяне, рязане на вените, обесване, задушаване с газ... не мога да изброя всички видове самоубийства. Някои са били и психично болни.
Всъщност книгата представлява интерес за читателите, които искат да разберат нещо повече по темата или защо голяма част от писателите се самоубиват. Накрая има справочник с имената на тези, които са се самоубили, с кратки биографични справки и как са отнели живота си. Малко настръхнах от книгата, твърде много смърт има в нея.
Всъщност книгата представлява интерес за читателите, които искат да разберат нещо повече по темата или защо голяма част от писателите се самоубиват. Накрая има справочник с имената на тези, които са се самоубили, с кратки биографични справки и как са отнели живота си. Малко настръхнах от книгата, твърде много смърт има в нея.
August 4, 2020
Книга не за писателя-самоубиец, а за човека-самоубиец. За творческата и физическа смърт. Невероятно дълбока и философска книга. За пишещият човек, който е свикнал да рови в себе си и за неговият душевен мир, който е онова горчиво, зареждащо перото нещо. Всеки човек, който живее не само телесен, но и мисловен живот, рано или късно обмисля възможността за самоубийство. Но за твореца, и особено литература, тази идея е особено близка, тя винаги витае някъде наоколо. Нещо повече, за него тя е съблазнителна. За изкуството на самоунищожението.
September 26, 2014
Много интересна и добре структурирана. Темата е погледната от различни гледни точки, които са увлекателно написани и не са прекалено дълги.
Странно е, но не усетих почти никакво натоварване от това, че често става дума за края на тежка човешка съдба.
Странно е, но не усетих почти никакво натоварване от това, че често става дума за края на тежка човешка съдба.
June 21, 2024
Nusipirkau šią knygą knygyne „Eureka!“ už 0,99 EUR. Turbūt geriausias dealas mano gyvenime.
Pirmą sykį ja susidomėjau prieš daug daug metų, kai atsitiktinai užtikau, o galbūt kažkas man parodė, ištrauką iš trečiosios knygos dalies – „Literatūricido enciklopedijos“ – nupiratintą (?) viename tinklalapyje. Tada man skaityti visus tuos rašytojų savižudybių atvejus atrodė baisiai įdomu. Todėl, kai nusipirkau šią knygą, stengiausi kuo greičiau perskaityti pirmąsias dvi dalis, kad prisikasčiau iki tos trečiosios. Ale kai prisikasiau, pasirodė, kad ne tokia ji jau įdomi, lyginant su prieš tai buvusiomis. Tik išimtinais atvejais pasitaiko kokia nors egzotiškesnė mirtis. O daugiausia žudosi rašytojai taip pat ir dėl tų pačių priežasčių, kaip ir „normalūs žmonės“ – skausmo, vargo, sielvarto, beprotybės.
Knygos pradžioje autorius rašo, kad knygos pavadinimas yra „misleading“, nes nėra kažkokio ypatingo santykio tarp rašytojų kaipo socialinės grupės ir savižudybės. Priešingai, rašytojai yra pasirinkti tiesiog kaip ta socialinė grupė, kurių sielų gyvenimai yra geriausi dokumentuoti. Man regis, čia turima omenyje jų kūryba, o ne atsisveikinimo laiškai. Kad rašytojai dažniau rašo atsisveikinimo laiškus nei kitų profesijų savižudžiai, tuo abejoju. Ir čia yra vienas iš dalykų, kurių aš šioje knygoje nesuprantu, nes, tą pasakęs, autorius daugeliu atvejų nė nenagrinėja savižudžių kūrinių. Tiesa, kartais pamini, kad savižudybės arba mirties temos atsispindi to ir ano kūriniuose. Bet ar iš to galima daryti kažkokias išvadas?.. gal galima?.. Man toks požiūris, kad rašytojo asmenybė pasireiškia jo kūrinių temose, atrodo supaprastintas. Bet labai gali būti ir taip, kad aš blogai suprantu, ką autorius nori pasakyti.
Knygoje nagrinėjamos temos sudaro šiek tiek eklektišką visumą. Iš pradžių autorius pateikia gan paviršutinišką suicido apžvalgą iš įvairių požiūrio taškų, o po to, prieduose, rašo kokia nors siauresne tema, kurią jis asmeniškai išmano, kaip kad savižudybė japonų kultūroje (visai įdomu). Bet jeigu matuotume knygos mokslinį lygį, tai jis kaip koks magistro darbas. Ir skaitant dar yra toks įspūdis, kad autorius knygą rašė savo malonumui ir smalsumui patenkinti, be jokių ambicijų. Tą jis ir pats pamini.
Rašydama šitą tekstuką blaškiausi tarp trijų ir keturių žvaigždučių įvertinimo, nes kai kuriose vietose man ši knyga labai patiko, o kai kuriose žiauriai nervino. Pvz., toji pati „Literatūricido enciklopedija“ daugelyje vietų išversta neidiomatiškai ir ją reikėtų paredaguoti. Nervino ir tai, kad pats autorius prisipažįsta esantis agnostikas ir tuomet, pateikdamas religinius argumentus (mat jis apžvelgia įvairius argumentus), kodėl savižudybė neturėtų būti leidžiama, netrunka pareikšti, kad visi jie yra akivaizdžiai tušti ir silpni. Kaip kam... manau, net ir nereligingi žmonės gali suprasti religinių argumentų logiką ir reikšmę tikintiesiems. Ir galiausiai, trečias dalykas kuris mane nervino, yra tai, kad į „Literatūricido enciklopediją“ įtraukiami legendiniai asmenys iš senų senovės, žmonės, rašę negrožinę literatūrą, bei graikų filosofai Sokratas ir Diogenas, kurie gyvenime nieko nerašė. Kad šios biografijos sudarytų literatūricido tyrimų pagrindą man atrodo keista ir nemoksliška.
O kitais atžvelgiais tai visai nebloga ir idėjine prasme netgi labai originali knyga, kurios nesigailiu perskaičiusi. Man labai patinka viršelis (jeigu nesuprantate, kodėl, turite perskaityti šią knygą).
Pirmą sykį ja susidomėjau prieš daug daug metų, kai atsitiktinai užtikau, o galbūt kažkas man parodė, ištrauką iš trečiosios knygos dalies – „Literatūricido enciklopedijos“ – nupiratintą (?) viename tinklalapyje. Tada man skaityti visus tuos rašytojų savižudybių atvejus atrodė baisiai įdomu. Todėl, kai nusipirkau šią knygą, stengiausi kuo greičiau perskaityti pirmąsias dvi dalis, kad prisikasčiau iki tos trečiosios. Ale kai prisikasiau, pasirodė, kad ne tokia ji jau įdomi, lyginant su prieš tai buvusiomis. Tik išimtinais atvejais pasitaiko kokia nors egzotiškesnė mirtis. O daugiausia žudosi rašytojai taip pat ir dėl tų pačių priežasčių, kaip ir „normalūs žmonės“ – skausmo, vargo, sielvarto, beprotybės.
Knygos pradžioje autorius rašo, kad knygos pavadinimas yra „misleading“, nes nėra kažkokio ypatingo santykio tarp rašytojų kaipo socialinės grupės ir savižudybės. Priešingai, rašytojai yra pasirinkti tiesiog kaip ta socialinė grupė, kurių sielų gyvenimai yra geriausi dokumentuoti. Man regis, čia turima omenyje jų kūryba, o ne atsisveikinimo laiškai. Kad rašytojai dažniau rašo atsisveikinimo laiškus nei kitų profesijų savižudžiai, tuo abejoju. Ir čia yra vienas iš dalykų, kurių aš šioje knygoje nesuprantu, nes, tą pasakęs, autorius daugeliu atvejų nė nenagrinėja savižudžių kūrinių. Tiesa, kartais pamini, kad savižudybės arba mirties temos atsispindi to ir ano kūriniuose. Bet ar iš to galima daryti kažkokias išvadas?.. gal galima?.. Man toks požiūris, kad rašytojo asmenybė pasireiškia jo kūrinių temose, atrodo supaprastintas. Bet labai gali būti ir taip, kad aš blogai suprantu, ką autorius nori pasakyti.
Knygoje nagrinėjamos temos sudaro šiek tiek eklektišką visumą. Iš pradžių autorius pateikia gan paviršutinišką suicido apžvalgą iš įvairių požiūrio taškų, o po to, prieduose, rašo kokia nors siauresne tema, kurią jis asmeniškai išmano, kaip kad savižudybė japonų kultūroje (visai įdomu). Bet jeigu matuotume knygos mokslinį lygį, tai jis kaip koks magistro darbas. Ir skaitant dar yra toks įspūdis, kad autorius knygą rašė savo malonumui ir smalsumui patenkinti, be jokių ambicijų. Tą jis ir pats pamini.
Rašydama šitą tekstuką blaškiausi tarp trijų ir keturių žvaigždučių įvertinimo, nes kai kuriose vietose man ši knyga labai patiko, o kai kuriose žiauriai nervino. Pvz., toji pati „Literatūricido enciklopedija“ daugelyje vietų išversta neidiomatiškai ir ją reikėtų paredaguoti. Nervino ir tai, kad pats autorius prisipažįsta esantis agnostikas ir tuomet, pateikdamas religinius argumentus (mat jis apžvelgia įvairius argumentus), kodėl savižudybė neturėtų būti leidžiama, netrunka pareikšti, kad visi jie yra akivaizdžiai tušti ir silpni. Kaip kam... manau, net ir nereligingi žmonės gali suprasti religinių argumentų logiką ir reikšmę tikintiesiems. Ir galiausiai, trečias dalykas kuris mane nervino, yra tai, kad į „Literatūricido enciklopediją“ įtraukiami legendiniai asmenys iš senų senovės, žmonės, rašę negrožinę literatūrą, bei graikų filosofai Sokratas ir Diogenas, kurie gyvenime nieko nerašė. Kad šios biografijos sudarytų literatūricido tyrimų pagrindą man atrodo keista ir nemoksliška.
O kitais atžvelgiais tai visai nebloga ir idėjine prasme netgi labai originali knyga, kurios nesigailiu perskaičiusi. Man labai patinka viršelis (jeigu nesuprantate, kodėl, turite perskaityti šią knygą).
July 26, 2021
Knyga tokia kupina enciklopedinės informacijos, kad ją skaičiau pernelyg ilgai, kai kada ir visai prarasdama norą ją pabaigti. Iš pradžių lėtai kapsintis kūrinys antroje dalyje smarkiai įsibėgėja, bet baigiasi vos pradėjęs duoti pamąstymą ateičiai žadinančius vaisius. Savižudybės klausimas lieka neišspręstas, greičiausiai dėl savo kompleksiškumo.
Visai patikusi mintis: "Grožis tikrai baisi jėga, nes nepripažįsta kompromisų. [...] Kai grožiui atiduodama pirmenybė prieš praktiškumą, o regimybei prieš tikrenybę, tokia pozicija savaime yra suicidiška: išlikti čia nebėra prioritetas." (p. 264); ir nelabai patikusios mintys - tos, kurios seksistinės ir kiek homofobiškos.
Visai patikusi mintis: "Grožis tikrai baisi jėga, nes nepripažįsta kompromisų. [...] Kai grožiui atiduodama pirmenybė prieš praktiškumą, o regimybei prieš tikrenybę, tokia pozicija savaime yra suicidiška: išlikti čia nebėra prioritetas." (p. 264); ir nelabai patikusios mintys - tos, kurios seksistinės ir kiek homofobiškos.
December 11, 2020
„Там, в тъмнината, живеят чудовища, каквито светът не е виждал“ – Рюноске Акутагава
Руският писател Григорий Чхартишвили, известен с творческия си псевдоним Борис Акунин, представя удивително изследване, дошло на бял свят в края на ХХ век, опитващо се да намери отговор на един отколешен въпрос: Допустимо ли е самоубийството, не нарушава ли то правилата на „честната игра“, в която участва всеки жив човек?
Пълната рецензия: https://flame16.blogspot.com/2020/12/...
Руският писател Григорий Чхартишвили, известен с творческия си псевдоним Борис Акунин, представя удивително изследване, дошло на бял свят в края на ХХ век, опитващо се да намери отговор на един отколешен въпрос: Допустимо ли е самоубийството, не нарушава ли то правилата на „честната игра“, в която участва всеки жив човек?
Пълната рецензия: https://flame16.blogspot.com/2020/12/...
April 30, 2021
Nėra ši knyga labai gera, bet ji labai reikalinga. Mano racionaliam protui visos papasakotos istorijos padėjo “įžeminti” savižudybės temą. Visi turime savo aplinkoje žmonių, kurie patys išėjo iš gyvenimo, bet tai tokia nepatogi ir vengiama tema, kad net sau sunku atsakyti, ką apie tai galvojame. Šios knygos drąsus ir net optimistiškas tonas mane paveikė net sakyčiau “gydančiai”. Rekomenduoju paskaityti visiems, ypač susidūrusiems su savižudybe artimoje aplinkoje.
February 10, 2019
Brilliant and comprehensive description of the historic and philosophic attitude to suicide, how it has been changing throughout the history. Plenty of examples of writers' suicides and the reasoning behind those.
I have learnt a lot about authors that I did not hear of before. So now my reading list is even longer. :3
I have learnt a lot about authors that I did not hear of before. So now my reading list is even longer. :3
November 14, 2019
One of the most importent books so far.
January 7, 2020
Прекрасная книга
October 5, 2020
Интересно изследване на писателската душа...
March 26, 2024
Совсем не помню зачем взялась читать
поэтому и читала долго.
энциклопедия знаний о том, кто умер решив сам.
себя-убийство в культурах разных страх, миров и культур
поэтому и читала долго.
энциклопедия знаний о том, кто умер решив сам.
себя-убийство в культурах разных страх, миров и культур
Currently reading
April 4, 2025==========
Парадокс: чем благоустроеннее становился быт человека XX столетия, тем стремительнее ползла вверх кривая суицида, спускаясь книзу лишь во время мировых войн.
==========
Поразительный, но почему-то греющий душу факт: в Освенциме уровень самоубийств среди охранников был в несколько раз выше, чем среди заключенных. Жизненный инстинкт обостряется тогда, когда жизни угрожает опасность. И наоборот.
==========
Если все будет замечательно хорошо, если осуществятся чаяния лучших умов человечества, если победят силы Добра и Разума, то венцом эволюции homo sapiens, ее главным завоеванием, ее гран-при станет стопроцентная смертность от самоубийства.
==========
Мужчинам нравится думать, что они составляют весь смысл существования своих женщин, но у древних было больше возможностей принудить вдову доказать свою любовь и преданность самым радикальным из способов.
==========
другой индийский обычай --- сати (самоубийство вдов) был распространен очень широко. Буквально сати означает «добродетельная жена».
==========
«У них [индийцев] есть закон, согласно коему любимая жена должна взойти на костер вместе с усопшим супругом.
==========
Там же, в платоновском «Федоне», сказано, что философия --- упражнение в смерти, а философствовать --- значит приготовляться к смерти, облегчать себе смерть.
==========
А ведь в этой жизни человеку очень нелегко сохранить уважение к себе и жить достойно.
==========
но злодеи не совсем пропащие, и понимаем мы это лишь тогда, когда они накладывают на себя руки.
==========
Наше отношение к самоубийству странным образом сочетает в себе отвращение и жгучий интерес. (Морис Фарбер)
==========
«Неимоверное число людей может присутствовать на корриде и, не дрогнув, смотреть на раненого и окровавленного быка, но только не я. Я --- тот самый бык»
Парадокс: чем благоустроеннее становился быт человека XX столетия, тем стремительнее ползла вверх кривая суицида, спускаясь книзу лишь во время мировых войн.
==========
Поразительный, но почему-то греющий душу факт: в Освенциме уровень самоубийств среди охранников был в несколько раз выше, чем среди заключенных. Жизненный инстинкт обостряется тогда, когда жизни угрожает опасность. И наоборот.
==========
Если все будет замечательно хорошо, если осуществятся чаяния лучших умов человечества, если победят силы Добра и Разума, то венцом эволюции homo sapiens, ее главным завоеванием, ее гран-при станет стопроцентная смертность от самоубийства.
==========
Мужчинам нравится думать, что они составляют весь смысл существования своих женщин, но у древних было больше возможностей принудить вдову доказать свою любовь и преданность самым радикальным из способов.
==========
другой индийский обычай --- сати (самоубийство вдов) был распространен очень широко. Буквально сати означает «добродетельная жена».
==========
«У них [индийцев] есть закон, согласно коему любимая жена должна взойти на костер вместе с усопшим супругом.
==========
Там же, в платоновском «Федоне», сказано, что философия --- упражнение в смерти, а философствовать --- значит приготовляться к смерти, облегчать себе смерть.
==========
А ведь в этой жизни человеку очень нелегко сохранить уважение к себе и жить достойно.
==========
но злодеи не совсем пропащие, и понимаем мы это лишь тогда, когда они накладывают на себя руки.
==========
Наше отношение к самоубийству странным образом сочетает в себе отвращение и жгучий интерес. (Морис Фарбер)
==========
«Неимоверное число людей может присутствовать на корриде и, не дрогнув, смотреть на раненого и окровавленного быка, но только не я. Я --- тот самый бык»
This entire review has been hidden because of spoilers.
October 23, 2016
Блестящее всесторонне исследование темы. Автор выполнил огромный труд. Книга очень увлекательна как и познавательна. В процессе чтения открыл для себя много новых авторов. Спасибо огромное автору за труд.
Displaying 1 - 28 of 28 reviews