What do you think?
Rate this book
Miegančių drugelių tvirtovė
Drugelio efekto teorija sako, jog maži pokyčiai proceso pradžioje gali nulemti milžiniško masto padarinius – kartais net tragiškus. Amazonės džiunglėse sparnais pamojavęs drugelis gali sukelti taifūną Japonijoje ar tornadą Teksase. Vienos žinomiausių XX-XXI a. lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pasakoja, kaip tarpusavyje susiję moterų išnaudojimas, vidurio amžiaus krizė ir pasaulį ištinkanti Apokalipsė.
Pagrindinė romano herojė Monika niekada nemėgo drugelių – jie jai asocijavosi su kitu pasauliu, anapusybe ir primindavo, kad kada nors reikės palikti šį pasaulį. Depresijos kamuojamą moterį glumina, kad sutuoktinis Linas kaip meilės įrodymą padovanoja jai gyvą drugį. Vieną vakarą važiuodami namo Monika ir Linas automobiliu partrenkia moterį – paaiškėja, jog tai nusižudyti mėginusi prostitutė Larisa. Ją Monika aplanko kitą dieną ir už cigarečių pakelį išgirsta skausmingą jos istoriją. Ši moterį ir žavi, ir verčia šlykštėtis.
Monika – keturiasdešimt metų perkopusi moteris, kuri ryžtasi į savo namus priimti tris buvusias prostitutes, padėti joms grįžti į įprastą gyvenimą ir įsitvirtinti visuomenėje. Iš Vokietijos deportuotos merginos Gitana, Kristina ir Eglė skiriasi nuo Monikos. Jos tiesmukos, vulgarios ir šiurkščios, į aplinką reaguoja skeptiškai ir nepasitiki pasauliu. Tuo tarpu Moniką, aristokratiškų manierų ir išsilavinusią moterį, tai veda į neviltį. Kyla klausimas: kas bus priverstas keistis ir kas išmoks daugiau gyvenimiškų pamokų?
Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ paliečia skausmingą prekybos žmonėmis temą, aktualią ir knygos rašymo metu, ir šiandien. Tai knyga, kuri analizuoja socialines problemas, ragina persvarstyti santykį su visuomenės užribyje atsidūrusiais žmonėmis. Juk galbūt Vokietijoje prievartaujamos lietuvės kančia sukelia katastrofas Meksikos įlankoje? Pasaulyje, kur viskas susiję, kiekvienas veiksmas sulaukia atoveiksmio.
2012 m. pagal romaną sukurtas Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“. Jis pristatytas minint svarbią sukaktį – penkiasdešimtąsias Jurgos Ivanauskaitės gimimo metines. Prestižiniuose šalies kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ filmas pelnė keturias gerves – o tarp jų geriausiai buvo įvertintas už režisieriaus darbą ir kaip geriausias vaidybinis metų filmas.
Jurga Ivanauskaitė – lietuvių rašytoja, poetė, eseistė, dramaturgė. Autorė garsėjo kaip keliautoja, ne kartą lankėsi Tibete ir aplinkinėse Azijos valstybėse – rytų motyvai ir filosofija atsispindi jos kūriniuose. Romanas „Ragana ir lietus“ laikomas skandalingiausiu Jurgos Ivanauskaitės kūriniu, kurį iš pradžių net buvo draudžiama pardavinėti. Už kūrybinius nuopelnus autorei 2005 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o tais pačiais metais romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pripažintas metų knyga.
2007 m. rašytoją įveikė sunki liga, tačiau šiandien jos atminimą įamžina 2008 m. įsteigta jos vardo premija, teikiama už „laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Tais pačiais metais Vilniuje, Aguonų g. atidarytas Jurgos Ivanauskaitės skverelis, kuriame puikuojasi Ksenijos Jeroševaitės sukurta katino skulptūra.
Pagrindinė romano herojė Monika niekada nemėgo drugelių – jie jai asocijavosi su kitu pasauliu, anapusybe ir primindavo, kad kada nors reikės palikti šį pasaulį. Depresijos kamuojamą moterį glumina, kad sutuoktinis Linas kaip meilės įrodymą padovanoja jai gyvą drugį. Vieną vakarą važiuodami namo Monika ir Linas automobiliu partrenkia moterį – paaiškėja, jog tai nusižudyti mėginusi prostitutė Larisa. Ją Monika aplanko kitą dieną ir už cigarečių pakelį išgirsta skausmingą jos istoriją. Ši moterį ir žavi, ir verčia šlykštėtis.
Monika – keturiasdešimt metų perkopusi moteris, kuri ryžtasi į savo namus priimti tris buvusias prostitutes, padėti joms grįžti į įprastą gyvenimą ir įsitvirtinti visuomenėje. Iš Vokietijos deportuotos merginos Gitana, Kristina ir Eglė skiriasi nuo Monikos. Jos tiesmukos, vulgarios ir šiurkščios, į aplinką reaguoja skeptiškai ir nepasitiki pasauliu. Tuo tarpu Moniką, aristokratiškų manierų ir išsilavinusią moterį, tai veda į neviltį. Kyla klausimas: kas bus priverstas keistis ir kas išmoks daugiau gyvenimiškų pamokų?
Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ paliečia skausmingą prekybos žmonėmis temą, aktualią ir knygos rašymo metu, ir šiandien. Tai knyga, kuri analizuoja socialines problemas, ragina persvarstyti santykį su visuomenės užribyje atsidūrusiais žmonėmis. Juk galbūt Vokietijoje prievartaujamos lietuvės kančia sukelia katastrofas Meksikos įlankoje? Pasaulyje, kur viskas susiję, kiekvienas veiksmas sulaukia atoveiksmio.
2012 m. pagal romaną sukurtas Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“. Jis pristatytas minint svarbią sukaktį – penkiasdešimtąsias Jurgos Ivanauskaitės gimimo metines. Prestižiniuose šalies kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ filmas pelnė keturias gerves – o tarp jų geriausiai buvo įvertintas už režisieriaus darbą ir kaip geriausias vaidybinis metų filmas.
Jurga Ivanauskaitė – lietuvių rašytoja, poetė, eseistė, dramaturgė. Autorė garsėjo kaip keliautoja, ne kartą lankėsi Tibete ir aplinkinėse Azijos valstybėse – rytų motyvai ir filosofija atsispindi jos kūriniuose. Romanas „Ragana ir lietus“ laikomas skandalingiausiu Jurgos Ivanauskaitės kūriniu, kurį iš pradžių net buvo draudžiama pardavinėti. Už kūrybinius nuopelnus autorei 2005 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o tais pačiais metais romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pripažintas metų knyga.
2007 m. rašytoją įveikė sunki liga, tačiau šiandien jos atminimą įamžina 2008 m. įsteigta jos vardo premija, teikiama už „laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Tais pačiais metais Vilniuje, Aguonų g. atidarytas Jurgos Ivanauskaitės skverelis, kuriame puikuojasi Ksenijos Jeroševaitės sukurta katino skulptūra.
- GenresFictionContemporary
438 pages, Hardcover
First published January 1, 2005
25 people are currently reading
1117 people want to read
About the author
Jurga Ivanauskaitė
27 books241 followersJurga Ivanauskaitė was a Lithuanian writer, painter and playwright. Studying at the Vilnius Art Academy, her first book was The Year of the Lilies of the Valley, published in 1985. She subsequently published six novels, a children's book and a book of essays. Her works have been translated into several languages, including English, Latvian, Polish, Russian, German, and Swedish. After her visits in the Far East, she became an active supporter of the Tibet liberation movement. She died from the soft tissue sarcoma at the age of 45.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 64 reviews
May 18, 2020
Kai parduodamų ir perkamų moterų vietoje atsidurs vyrai, liausis kalbos apie paklausą atliepiančią pasiūlą ir natūralius ekonomikos dėsnius. Niekam nė galvon nešaus postringauti apie žemą ir patvirkusią vyrų prigimtį, suokti, kad jie patys trokšta be saiko ištvirkauti ir tingi ar nesugeba kitaip pelnytis duonos.
5/5
Jurga Ivanauskaitė man dar kartą dovanoja neaprėpiamą ir neišmatuojamą skaitymo malonumą, o aš į tarpus tarp puslapių, kurie, rodos, verčiasi patys, nagrinėju sena.lt, gaudau jos kitas knygas ir save guodžiu tuo, kad dar tiek neperskaityta, tiek nepatirta, tiek neišsijuokta ir suokalbiškai nesusimirkčiota. Ne Jurgos pasakojamos istorijos paveikia labiausiai. Paveikių knygų sunkiomis temomis yra tiek, kad tik spėk skaityti. Bet pas Jurgą viskas kitaip: čia savo laiką pralenkiantis feminizmas, čia tokio lygio humoras, kad net kai kurie mano mėgstamiausi stand-up‘eriai rūko kampe, o svarbiausia, autorės dovanojamas jausmas, kad ne knygą skaitai, o prie gero vyno taurės (ką jau čia – viso butelio) klausaisi įdomiausių istorijų – su nukrypimais į šoną, pamąstymais ir pafilosofavimais, juoko intarpais, nuo gyvenimo lupant vieną sluoksnį po kito, atradimo džiaugsmais ir skausmais dalinantis tik dviese.
„Miegančių drugelių tvirtovėje“, kaip ir „Placebe“, Jurga juokiasi iš bendražmogiškos savybės ieškoti problemų: jei ne savo pačių gyvenimuose, tai bent svetimuose, jei ne kur nors šalia, aplink, tai bent kažkur toliau. Ir jei televizorius praneša apie šimtus žuvusių, jei krantus plauna cunamiai, o namus griauna tornadai, užplūsta palengvėjimo jausmas – kad ir kitiems dėl kažko skauda, o mūsų problemos, jei jau imame lygintis, atrodo nebe tokios ir didelės. Toks pasimatavimas – mėgstamiausias pagrindinės veikėjos Monikos užsiėmimas, ji gyvena problemų ir kančių laukimu. Kančia ją suartina su Pasauliu, su aplinkiniais, galiausiai – su pačia savimi. Kančios akivaizdoje ji begėdiškai atvira, sugebanti iki galo įgyvendinti savo pačios potencialą, kurio prikaupusi įžengia į vidutinio amžiaus krizę, pastūmėtą abejotino sėkmingumo santuokos, psichinės ligos stereotipizavimo, amžino aukos vaidmens, kuriame taip lengva paskęsti. Gal todėl, pasitaikius galimybei (o tiksliau, tokią beveik sąmoningai susiradus), ji savo namuose priglaudžia tris į prostitucijos vergiją parduotas moteris?..
Knygoje istorija pasakojama dienoraščio stiliumi, todėl labiausiai sužavi nenugludintas ir nenušlifuotas atvirumas, kuriuo Mona švaistosi į visas puses. Jurga virtuoziškai sugeba atskleisti pirmąsias žmogaus mintis – ne, visai ne tas, kuriomis save pataisome, kai pagalvojame kažką nederamo, o tas iš karto užgimstančias, pašaipias, visai ne politiškai korektiškas, dažnai netgi žiaurias. Kaip ir tikro žmogaus tikrose mintyse, čia gausu asociacijų – su skaitytomis knygomis, girdėta muzika, pažįstamais žmonėmis. Tikriausiai normalu, kad didžiausią malonumą patirs tie, kurie Monoje atras kuo daugiau savęs – savo pomėgių ir hobių, požiūrio į gyvenimą taškų. Knyga makabriška, vietomis net iš manęs sugebėjusi išspausti pasibjaurėjimo vypsnį, bet dažniausiai kelianti sado-mazochistinį malonumą, kurio emocija taip tobulai tinka prie romano siužeto. Čia daug galimo pasipiktinimo atspirties taškų įvairaus pobūdžio konservatyvių pažiūrų įsikibusiems, bet tikriausiai nieko kito iš Jurgos ir nebūtų galima tikėtis. Bet jei neerzina ištisi puslapiai feministinių, liberalių, atlapaširdiškų pamąstymų, jei negąsdina savęs skrodimas aštriausiu skalpeliu, priešais skaitytoją išdėliojant viską, kas tik viduje tūno baisiausio (ir gražiausio), jei nebaisūs galimi savęs pačio atspindžiai ten, kur turbūt ne visada norisi juos pamatyti, knyga – absoliučiai nepriekaištinga.
5/5
Jurga Ivanauskaitė man dar kartą dovanoja neaprėpiamą ir neišmatuojamą skaitymo malonumą, o aš į tarpus tarp puslapių, kurie, rodos, verčiasi patys, nagrinėju sena.lt, gaudau jos kitas knygas ir save guodžiu tuo, kad dar tiek neperskaityta, tiek nepatirta, tiek neišsijuokta ir suokalbiškai nesusimirkčiota. Ne Jurgos pasakojamos istorijos paveikia labiausiai. Paveikių knygų sunkiomis temomis yra tiek, kad tik spėk skaityti. Bet pas Jurgą viskas kitaip: čia savo laiką pralenkiantis feminizmas, čia tokio lygio humoras, kad net kai kurie mano mėgstamiausi stand-up‘eriai rūko kampe, o svarbiausia, autorės dovanojamas jausmas, kad ne knygą skaitai, o prie gero vyno taurės (ką jau čia – viso butelio) klausaisi įdomiausių istorijų – su nukrypimais į šoną, pamąstymais ir pafilosofavimais, juoko intarpais, nuo gyvenimo lupant vieną sluoksnį po kito, atradimo džiaugsmais ir skausmais dalinantis tik dviese.
„Miegančių drugelių tvirtovėje“, kaip ir „Placebe“, Jurga juokiasi iš bendražmogiškos savybės ieškoti problemų: jei ne savo pačių gyvenimuose, tai bent svetimuose, jei ne kur nors šalia, aplink, tai bent kažkur toliau. Ir jei televizorius praneša apie šimtus žuvusių, jei krantus plauna cunamiai, o namus griauna tornadai, užplūsta palengvėjimo jausmas – kad ir kitiems dėl kažko skauda, o mūsų problemos, jei jau imame lygintis, atrodo nebe tokios ir didelės. Toks pasimatavimas – mėgstamiausias pagrindinės veikėjos Monikos užsiėmimas, ji gyvena problemų ir kančių laukimu. Kančia ją suartina su Pasauliu, su aplinkiniais, galiausiai – su pačia savimi. Kančios akivaizdoje ji begėdiškai atvira, sugebanti iki galo įgyvendinti savo pačios potencialą, kurio prikaupusi įžengia į vidutinio amžiaus krizę, pastūmėtą abejotino sėkmingumo santuokos, psichinės ligos stereotipizavimo, amžino aukos vaidmens, kuriame taip lengva paskęsti. Gal todėl, pasitaikius galimybei (o tiksliau, tokią beveik sąmoningai susiradus), ji savo namuose priglaudžia tris į prostitucijos vergiją parduotas moteris?..
Knygoje istorija pasakojama dienoraščio stiliumi, todėl labiausiai sužavi nenugludintas ir nenušlifuotas atvirumas, kuriuo Mona švaistosi į visas puses. Jurga virtuoziškai sugeba atskleisti pirmąsias žmogaus mintis – ne, visai ne tas, kuriomis save pataisome, kai pagalvojame kažką nederamo, o tas iš karto užgimstančias, pašaipias, visai ne politiškai korektiškas, dažnai netgi žiaurias. Kaip ir tikro žmogaus tikrose mintyse, čia gausu asociacijų – su skaitytomis knygomis, girdėta muzika, pažįstamais žmonėmis. Tikriausiai normalu, kad didžiausią malonumą patirs tie, kurie Monoje atras kuo daugiau savęs – savo pomėgių ir hobių, požiūrio į gyvenimą taškų. Knyga makabriška, vietomis net iš manęs sugebėjusi išspausti pasibjaurėjimo vypsnį, bet dažniausiai kelianti sado-mazochistinį malonumą, kurio emocija taip tobulai tinka prie romano siužeto. Čia daug galimo pasipiktinimo atspirties taškų įvairaus pobūdžio konservatyvių pažiūrų įsikibusiems, bet tikriausiai nieko kito iš Jurgos ir nebūtų galima tikėtis. Bet jei neerzina ištisi puslapiai feministinių, liberalių, atlapaširdiškų pamąstymų, jei negąsdina savęs skrodimas aštriausiu skalpeliu, priešais skaitytoją išdėliojant viską, kas tik viduje tūno baisiausio (ir gražiausio), jei nebaisūs galimi savęs pačio atspindžiai ten, kur turbūt ne visada norisi juos pamatyti, knyga – absoliučiai nepriekaištinga.
June 3, 2020
Stipru. Labai. Žaviuosi Jurgos meistriškumu taip sudėlioti tekstą, kad nuo pat pirmųjų puslapių jis būtų paveikus.
Istorijoje susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Na, su Apokalipsės tema Jurga tikrai išliko ištikima savajam siurrealistiniam stiliui, bet kitos dvi buvo realios, sukrečiančios ir sunkiai suvokiamos sveiku protu.
Milžiniški skaičiai užsienyje pardavinėjamų lietuvaičių tikrai nustebina, šokiruoja ir priverčia netekti amo. Ir nors tie skaičiai tikrai baisūs, vis dėlto už viską baisiausia yra tai, kaip tos merginos lieka sutraumuotos (visomis prasmėmis). Būtent apie tai ir yra ši knyga – apie jausmus, išgyvenimus, patirtis, kurių nelinkėtum net savo didžiausiam priešui.
Aprašymai, detalės ir visa kita, be abejo, įtaigūs, bet labiausiai paliečia susitapatinimas su tomis merginomis, bandymas pajausti tai, ką jos jaučia, ir bandymas suvokti tai, ką jos mąsto. Kiekvienas ištartas žodis smigo giliai į širdį, protą ir jausmus.
Kai kurie dar susitapatins su Monika, vidurio amžiaus krizės ištikta moterimi, esančia ties užpuolančios depresijos slenksčiu, gyvenančia kančių laukimu, tikinčia, kad jeigu kitiems bus blogai, tai jai mažiau skaudės dėl savų problemų, bet turinčią gerą širdį.
„Miegančių drugelių tvirtovė“, kaip ir visos Jurgos knygos, kupina neigiamos energijos, liūdnų, piktų minčių, baimės mirti, baimės likti vienišam, baimės likti niekam nereikalingam. Slogi nuotaika užklups pradžioje ir nepaleis iki pat romano pabaigos.
Man Jurgos kūryba patinka – ji visai kitokia – savotiška, šiek tiek kafkiška – ir tikrai tokio stiliaus autorių Lietuvoje daugiau nėra. Atvira, tiesmuka, drąsi, ironiška ir skandalinga – tai žodžiai, kuriais apibūdinčiau tiek pačią Jurgą, tiek jos kūrybą.
Istorijoje susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Na, su Apokalipsės tema Jurga tikrai išliko ištikima savajam siurrealistiniam stiliui, bet kitos dvi buvo realios, sukrečiančios ir sunkiai suvokiamos sveiku protu.
Milžiniški skaičiai užsienyje pardavinėjamų lietuvaičių tikrai nustebina, šokiruoja ir priverčia netekti amo. Ir nors tie skaičiai tikrai baisūs, vis dėlto už viską baisiausia yra tai, kaip tos merginos lieka sutraumuotos (visomis prasmėmis). Būtent apie tai ir yra ši knyga – apie jausmus, išgyvenimus, patirtis, kurių nelinkėtum net savo didžiausiam priešui.
Aprašymai, detalės ir visa kita, be abejo, įtaigūs, bet labiausiai paliečia susitapatinimas su tomis merginomis, bandymas pajausti tai, ką jos jaučia, ir bandymas suvokti tai, ką jos mąsto. Kiekvienas ištartas žodis smigo giliai į širdį, protą ir jausmus.
Kai kurie dar susitapatins su Monika, vidurio amžiaus krizės ištikta moterimi, esančia ties užpuolančios depresijos slenksčiu, gyvenančia kančių laukimu, tikinčia, kad jeigu kitiems bus blogai, tai jai mažiau skaudės dėl savų problemų, bet turinčią gerą širdį.
„Miegančių drugelių tvirtovė“, kaip ir visos Jurgos knygos, kupina neigiamos energijos, liūdnų, piktų minčių, baimės mirti, baimės likti vienišam, baimės likti niekam nereikalingam. Slogi nuotaika užklups pradžioje ir nepaleis iki pat romano pabaigos.
Man Jurgos kūryba patinka – ji visai kitokia – savotiška, šiek tiek kafkiška – ir tikrai tokio stiliaus autorių Lietuvoje daugiau nėra. Atvira, tiesmuka, drąsi, ironiška ir skandalinga – tai žodžiai, kuriais apibūdinčiau tiek pačią Jurgą, tiek jos kūrybą.
April 4, 2020
kiek skausmo, kiek liūdesio, kiek depresijos, kiek šventvagystės ir gašlumo. to ir tikėjausi iš Jurgos. ji nenuvylė.
February 3, 2019
Apie šią knygą: vienareikšmiškai nuostabu!
Vienas iš geriausių mano skaitytų Jurgos Ivanauskaitės kūrinių.
Vienas iš geriausių mano skaitytų Jurgos Ivanauskaitės kūrinių.
December 20, 2016
Nežinau, kaip turėčiau jaustis. Toks jausmas, kad perskaičius knygą kažkur smegeninės gilumoje įsitaisė milžiniškas auglys, aptemdantis mano mąstymo ir interpretacijos aparatą. Sukrėsta? Gal. Šokiruota? Ne. Nusivylusi? Šiek tiek. Sujaudinta? Na, taip. Ivanauskaitės stilius - dešimt; turinys - stiprus devynetas; post-knyginė nuotaika - kaip sutraiškytas sliekas viduryje kelio arba bato aulu gavusi per galvą. Ivanauskaitės ironijai plius milijonas balų. Nu blemba, aš pasimetusi. Antrą kartą neskaityčiau, nes knygoje miršta labai daug gyvūnų. :D
April 27, 2020
tokia keista knyga...lyg ir pasakojama apie rimtas, opias, socialines bedas kaip prostitucija, prostituciu integracija i visuomene, priklausomybes, bet tuo paciu pagrindines veikejos vaikymasis, galvojimas ir visame kame matymas pasaulio pabaigos suteikia knygai kazkokio komiskumo ir nesamones :) bet knyga rekomenduoju perskaityti!!
October 17, 2021
nuraminantys cunamiai
‘Miegančių drugelių tvirtovė’ buvo Jurgos Ivanauskaitės antras šansas mane sužavėti, nes ‘Placebas’ perdėm dvelkė tais modernios literatūros aspektais, kurie manęs neveža - keisti pasakotojai, ne itin nuoseklus pasakojimas, klampus tekstas, o pagal apžvalgą matau, kad įvardijau ir kaip labai niūrią. Ha, sakė ta, kuri antram bandymui ėmėsi prekybos žmonėmis naratyvo.
Šitos knygos bijojau. Tokios tikros ir žiaurios temos duoda į paširdžius stipriau nei absurdiškai garsus būmčikas bare. Šį pasakojimą, pripildytą net kelių viena už kitą žiauresnių sekso vergių istorijų, ištverti padėjo tik tai, kad pasakojimas vyksta jau iš prisiminimų, esant daugiau mažiau saugiame uoste, perspektyvos. Naivu turbūt sakyti, kad šiandien ši problema Lietuvoje nebėra tokia opi, bet knygos parašymo metu tai turbūt prilygo epidemijai ir knyga labai giliai panardina į tuos sudėtingus 2005-uosius, mano gal menkoki tuometinės vienuolikmetės prisiminimai visai susišaukė su knygos atmofsera ir aš į ją oi kaip panirau. Autorė pateikia daug įdomių problemos kampų, ypač man patiko pagrindinės veikėjos Monikos kaltinamoji/ginamoji kalba.
Knygą ištverti, kaip Monikai gyvenimą, paradoksaliai padeda visos tos tolimos katastrofos - žemės drebėjimai, cunamiai, potvyniai ir epidemijos (bet iš tiesų, kas per metai tie 2005-ieji?!). Jos taip makabriškai tikrai beveik enternaining atrodo su tuo konkrečiu, pirmaplaniu knygos veikėjų skausmu palyginus. Daug spalvų knygai suteikė ir dienoraščio stilius, tiesiai iš pasakotojos galvos leidžiantis viską stebėti. Man lyg išganymas buvo tas nuoseklus, paprastas pasakojimo stilius, nes po ‘Placebo’ labai bijojau dar vienos teksto klampynės. Užteko ir emocinės.
Šį kartą Jurga buvo daug sukalbamesnė, nuoseklesnė ir realistiškesnė, bet vietomis vis tiek vargino minties nuklydimais, ne visada į temą pataikančiais filosofavimais, man asmeniškai nelimpančiais visokiausių kultūrų religiniais ir pasaulio pabaigos motyvais. Kalba vaizdinga, bet bene kožnam sakiny pilami sudėtingi, daugiasluoksniai, o kartais visai nei į tvorą nei į mietą palyginimai vargino. Į knygos antrą pusę jau buvo pradėjusi piktintis ne itin realistiškais scenarijais ir begėdišku perspaudimu, bet tada pajaučiau kažkokias, gal ir visai autorės nekviestas, lengvo magiškojo realizmo dulksnas ir nurimusi visai besimėgaudama pasiekiau finišą.
Labai įdomiai su realybe flirtuojantis romanas, kuriame tikrų įvykių nors vežimu vežk, bet scenarijus vis tiek kažkoks kiek distopiškas. Paliečia daug sudėtingų temų iš įvairių kampų, bet ir būdamas labai niūrus, sugeba nenuskandinti ašarų liūne. Gal kiek ištemptas, gal kiek pertemptas, bet tikrai stiprus lietuviškos literatūros egzempliorius.
‘Miegančių drugelių tvirtovė’ buvo Jurgos Ivanauskaitės antras šansas mane sužavėti, nes ‘Placebas’ perdėm dvelkė tais modernios literatūros aspektais, kurie manęs neveža - keisti pasakotojai, ne itin nuoseklus pasakojimas, klampus tekstas, o pagal apžvalgą matau, kad įvardijau ir kaip labai niūrią. Ha, sakė ta, kuri antram bandymui ėmėsi prekybos žmonėmis naratyvo.
Šitos knygos bijojau. Tokios tikros ir žiaurios temos duoda į paširdžius stipriau nei absurdiškai garsus būmčikas bare. Šį pasakojimą, pripildytą net kelių viena už kitą žiauresnių sekso vergių istorijų, ištverti padėjo tik tai, kad pasakojimas vyksta jau iš prisiminimų, esant daugiau mažiau saugiame uoste, perspektyvos. Naivu turbūt sakyti, kad šiandien ši problema Lietuvoje nebėra tokia opi, bet knygos parašymo metu tai turbūt prilygo epidemijai ir knyga labai giliai panardina į tuos sudėtingus 2005-uosius, mano gal menkoki tuometinės vienuolikmetės prisiminimai visai susišaukė su knygos atmofsera ir aš į ją oi kaip panirau. Autorė pateikia daug įdomių problemos kampų, ypač man patiko pagrindinės veikėjos Monikos kaltinamoji/ginamoji kalba.
Knygą ištverti, kaip Monikai gyvenimą, paradoksaliai padeda visos tos tolimos katastrofos - žemės drebėjimai, cunamiai, potvyniai ir epidemijos (bet iš tiesų, kas per metai tie 2005-ieji?!). Jos taip makabriškai tikrai beveik enternaining atrodo su tuo konkrečiu, pirmaplaniu knygos veikėjų skausmu palyginus. Daug spalvų knygai suteikė ir dienoraščio stilius, tiesiai iš pasakotojos galvos leidžiantis viską stebėti. Man lyg išganymas buvo tas nuoseklus, paprastas pasakojimo stilius, nes po ‘Placebo’ labai bijojau dar vienos teksto klampynės. Užteko ir emocinės.
Šį kartą Jurga buvo daug sukalbamesnė, nuoseklesnė ir realistiškesnė, bet vietomis vis tiek vargino minties nuklydimais, ne visada į temą pataikančiais filosofavimais, man asmeniškai nelimpančiais visokiausių kultūrų religiniais ir pasaulio pabaigos motyvais. Kalba vaizdinga, bet bene kožnam sakiny pilami sudėtingi, daugiasluoksniai, o kartais visai nei į tvorą nei į mietą palyginimai vargino. Į knygos antrą pusę jau buvo pradėjusi piktintis ne itin realistiškais scenarijais ir begėdišku perspaudimu, bet tada pajaučiau kažkokias, gal ir visai autorės nekviestas, lengvo magiškojo realizmo dulksnas ir nurimusi visai besimėgaudama pasiekiau finišą.
Labai įdomiai su realybe flirtuojantis romanas, kuriame tikrų įvykių nors vežimu vežk, bet scenarijus vis tiek kažkoks kiek distopiškas. Paliečia daug sudėtingų temų iš įvairių kampų, bet ir būdamas labai niūrus, sugeba nenuskandinti ašarų liūne. Gal kiek ištemptas, gal kiek pertemptas, bet tikrai stiprus lietuviškos literatūros egzempliorius.
January 14, 2025
Tai psichologiškai gili ir emociškai paveiki istorija, nagrinėjanti ir šiai dienai be galo aktualias temas kaip socialinė atskirtis, moters tapatybė ir vidinė laisvė.
August 20, 2022
Nežinau, kaip su tokiom knygom elgtis. Jurga puikiai išnaudoja visas lietuvių kalbos galimybes, ir autorės intelektualumas bei aštrus humoro jausmas yra akivaizdūs. Tačiau knyga yra "sunki": ir pasirinkta tema, ir tai, kaip vystosi siužetas, ir ta pati pasakojimo kalba... Suprantama, kad pasirinktos temos turi teisę būti apšviestos, bet knygoje viskas sudėliuota taip, kad ant tamsos ir nevilties sudedamas dar vienas tamsos ir nevilties sluoksnis, o po to dar vienas, ir dar vienas, ir taip toliau... Trūksta kontrasto, kažkokio atsparos taško link šviesos, teigiamo antagonisto...
Kažkuria prasme, ypatinga knyga. Bet man pačiam palengvėjo, kai perskaitęs knygą, padėjau ją į šalį ir įsisąmoninau, kad daugiau nė vieno šios knygos puslapio man skaityt nebereikės.
Kažkuria prasme, ypatinga knyga. Bet man pačiam palengvėjo, kai perskaitęs knygą, padėjau ją į šalį ir įsisąmoninau, kad daugiau nė vieno šios knygos puslapio man skaityt nebereikės.
December 30, 2020
Klausiau audioknygos. Knygos viduryje pamečiau siužetines linijas ir likau su... Nesu tikras, ar toks buvo autorės tikslas, tačiau sunku net apibendrinti, apie ką buvo knyga. Naratyvas keitėsi, svorį permesdamas vis kitiems įvykiams (gal tai nuoroda į įvairiapusę ir nepapasakojamą realybę?). Paliestos temos: prekyba moterimis, skyrybos, vidurio amžiaus krizė, vienišumas, mirties baimė, pasaulio pabaiga (?), - visos svarbios ir gilios, tačiau taip ir nepadėjo suformuluoti pagrindinės minties. Pirmu asmeniu pasakoja vidutinio amžiaus moteris. Pasakojimas labai vizualus, kartais net literatūriškai perspaustas ("oversaturated"), atrodo, jog vardan teksto (vaizdo?), o ne turinio.
August 22, 2024
Oh, Jurga Ivanauskaitė, viena mano paauglystės meilių. Skaičiau šią knygą gal kokių 15-os metų. Dabar nusprendžiau rereadint. Tai vau. Anuomet paliko įspūdį, bet dabar, dar stipriau susidūrus su plačiuoju pasauliu ir jo niuansais, smeigė kažkur dar giliau. Vau, kokia tema. Vau, kaip buvo sunku vietomis skaityt. Ir visgi vau, koks nuostabiai lyriškas Ivanauskaitės stilius - jos metaforos nu tiesiog kaip koks medaus ir pipirų padažas - ir saldu, ir tiesiai į paširdžius.
May 26, 2018
Knyga apie moterį, laukiančią pasaulio pabaigos ir padedančią buvusioms prostitutėms grįžti į įpastinį gyvenimą. Knygoje Ivanauskaitė naudoja daug populiariosios kultūros simbolių, mistinių religinių istorijų bei siekia parodyti moterį patiriančią egzistencines kančias dėl moters vaidmens visuomenėje, skyrybų.
Read
July 26, 2021Mano nuomone, tai net labai neskoningas popsas. Nesuprantu, dėl ko ši knyga kažkada buvo pelniusi Metų knygos titulą. Man tai viena prasčiausių gyvenime perskaitytų knygų.
December 19, 2021
Stilius nuostabus, manau, tai brandžiausia Jurgos Ivanauskaitės knyga, tad labai apmaudu, kad daugiau nebeturėjo galimybių tokias knygas rašyti, nes jos rašymas paskutiniais gyvenimo metais buvo aukščiausiame lygyje.
Ilgą laiką nesupratau, kiek Monika, iš kurios perspektyvos ir rašoma knyga, atitinka pačios Ivanauskaitės požiūrį. Nes daugelyje vietų jautėsi toks primityvus noras moralizuoti, bet paskui buvo ne viena vieta, kur Monika buvo nusodinta, tad supratau, kad gal tai ir nėra visiškas Ivanauskaitės požiūrio atitikmuo. Ypač patiko, kai ją nusodino Emanuelė, į kurią Monika žvelgė iš moralinių aukštybių, kad kaip ji drįsta būt eskorte, parsiduot už pinigus ir pan., o ši labai ramiai sako, kad tave išlaiko vyras, vadinasi, jis tau susimoka už tavo švelnumą, meilę, artumą, tad nelabai tu ir skiriesi nuo manęs. Ir Monika nebeturėjo, ką atsakyt, tik dar labiau tūžo ir pyko ant Emanuelės, bet atsikirsti nesugebėjo. Tai parodo, kad Ivanauskaitė žiūri į reikalą niaunsuočiau, ir nėra viskas taip paprastai juoda-balta nutapoma, kaip gali pasirodyt iš pirmo žvilgsnio ir iš pačios Monikos perspektyvos. Tuo labiau, kad pati Monika su laiku ima keisti savo požiūrį, žvelgti įvairiau, nebežiūri tokia vienareikšmiškai smerkiančia akimi.
Bet kur slypi visa knygos jėga, tai kad šita tema man apskritai pasirodė antrame plane, kuris tik įkontekstina Monikos gyvenimą. Būtent Monikos situacija, jos santykių problemos, jos depresija, jos išgyvenimai, mirties baimė, apokalipsės matymas, troškimas gyventi, įprasminti gyvenimą, patirti naujų įspūdžių, desperatiškas ir beviltiškas bandymas užsigriebti paskutinio šiaudo, jos vidinės trasnformacijos – visa tai man labai patiko ir būtent tai padarė tą knygą labai įtraukiančia ir įdomia, tiek jos santykiai su kitais, tiek jos požiūriai, tiek jos patirtys, tiek jos transformacijos, tiek jos reakcijos. Aišku, knyga ir parašyta kaip jos dienoraštis, tad sunku ją nustumti į antrą planą. Bet galima nujaust, kad ji pati yra antras planas, tarsi mediumas, per kurį transliuojama būtent ta prostitucijos-prekybos žmonėmis problema, tie suluošinti merginų gyvenimai, bet man, kadangi labai svarbios ir įdomios yra depresyvumo, nevilties, kančios ir panašios temos, būtent Monikos ta prizmė pati savaime pasirodė įdomesnė negu tai, kas per ją pereina.
Tad knyga labai patiko, tikrai man atrodo geriausia Ivanauskaitės knyga iš tų, kurias skaičiau, tik tas gvildenamos temos vienpusiškumas kiek priblėsino įspūdį, bet jis vis tiek išlieka labai geras, nes ir tame įvedama daug niuansų, nepateikiama viskas iš moralizuojančios pusės ir kaip tik net parodoma, kad tam tikrose situacijose tai galbūt ir nėra blogai. Labai įtraukė, buvo vienas malonumas skaityti.
Vis dėlto man pasirodė ganėtinai vienpusiškas prostitucijos temos nušvietimas šioje knygoje, susiejant du reiškinius į vieną, ir antro reiškinio vaizdavimas pirmo reiškinio blogybių sąskaita. Nes gi skalambijama, kad knyga yra apie prostitucijos problemą, kai tuo tarpu ji yra ne apie ją, o apie prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo (dar iki prostitucijos traumuojant žmones, žaginant, verčiant kažką daryt, žeminant, palaužiant) temą.
Iš pradžių man knyga labai patiko, bet ties viduriu šiek tiek ir suerzino būtent tai, kad dvi atskiros temos – prekyba žmonėmis ir prostitucija – suplakamos į vieną, tarsi tai būtų dvi to paties medalio pusės. Tarsi visos prostitutės visada būtų traumuotos, suluošintos, nesveikos, priverstos, šantažuotos, nelaimingos. Lengva tokį įspūdį sudaryti, kai kalbi apie prievarta į prostituciją parduotas moteris, kurios yra žeminamos, mušamos, šantažuojamos, kurios yra laikomos kaip vergės. Juk vienas pagrindinių argumentų už prostitucijos legalizavimą ir yra būtent tai, kad sumažinamos galimybės prekiauti žmonėmis ir versti juos elgtis prieš jų valią.
Tas pats principas veikia visur. Kai uždraudi alkoholį, susikuria mafijos klanai, kurie jį gabena, aplink veikia narkotikai, prievarta, žudymai, smurtas, gaujų karai, grasinimai ir kas tik nori. Kai alkoholis legalus, tai neišsprendžia savaime kontrabandos problemos, bet gerokai sumažina jos paklausą ir todėl visos mafijinės struktūros nusilpsta. Tai ir argumentas už dalies narkotikų dekriminalizavimą, nes griežti įstatymai ir draudimai sudaro puikias sąlygas padugnėmis stumdyti tuos narkotikus kenkėjiškomis sąlygomis, kankinant, žudant, prievartaujant žmones. Aišku, nesakau, kad legalizavimas išsprendžia visas problemas ar kad visais atvejais veikia. Bet vis dėlto nematyti šito argumento logikos yra sunku.
Ten, kur moteris savo valia gali apsispręsti dirbt prostitute, gauti leidimą, dirbti sau priimtinomis sąlygomis, nesižeminti prieš visokius padugnes, kurie nori kankinti, kur moterį saugo policija ir įstatymai, ir jai nereikia nuo jų bėgti, ten visai kitokios sąlygos. Kas ir vyksta išsivysčiusiose valstybėse, kur daugybė moterų pabando prostitucijos darbą, aptarnauja kelis pasirinktus klientus, kad prisidurtų pinigų prie studijų ar dar kokiam reikalui, ir paskui grįžta gyventi „normalų“ gyvenimą. Tad man atrodo klaidinga suplakti prekybą žmonėmis ir prostituciją. Labai baisu, kai tie dalykai susisieja ir žmonės parduodami į sekso vergiją, bet manyti, kad visos prostitutės yra tokios pat, yra tas pat, kaip manyti, kad visi valytojais, nešikais, tarnais, krovėjais ar šachtininkais dirbantys žmonės yra suluošinti belaisviai, kuriuos kažkas pardavė į vergiją. Nes kai sako ten vienoj vietoj, kad ten kokį tualetą valyt gal ir nėra labai oru, bet niekas tavęs nežemina papildomai, neprašo murkdytis tam šūde, jo gerti ar pan., tai tas irgi nėra tiesa, nes iš mokyklos laikų puikiai pamenu, kad į valytoją neretai žiūrima kaip į žemesnio rango žmogų ar net ne žmogų, yra tyčia daugiau pripurvinama, kad daugiau tektų valyti, net prie akių prieina ir spjauna ant grindų kokią gumą sakydami, kad va, valyk, tavo darbas. Vargu ar žmonės, kurie dirba fizinį darbą, mažiau pardavinėja savo kūną nei tie, kas teikia seksualines paslaugas. Tai nepriimtina tik tiek, kiek žmogus dirba prieš savo valią, verčiamas išnaudotojų ar aplinkybių, dėl kurių kalti kiti.
Taip pat pasirodė kiek keistoki samprotavimai apie tai, kad vyrams atrodytų kitaip, jei analogiška problema suptų juos, nes aš čia nematau jokio skirtumo ir nematau, kodėl vyrų prekyba seksualiniais tikslais turėtų būti labiau ar mažiau pateisinama, kaip ir vyrų prostitucija apskritai. Bet galbūt didžiuma vyrijos galvoja kitaip ir moterų prekybą ar prostituciją pateisina labiau, ir tie samprotavimai nutaikyti į juos? Gal dėl to man vyriškumo sąvoka, nors savaime beprasmė, kelia daugiau gėdos nei pasididžiavimo.
Ilgą laiką nesupratau, kiek Monika, iš kurios perspektyvos ir rašoma knyga, atitinka pačios Ivanauskaitės požiūrį. Nes daugelyje vietų jautėsi toks primityvus noras moralizuoti, bet paskui buvo ne viena vieta, kur Monika buvo nusodinta, tad supratau, kad gal tai ir nėra visiškas Ivanauskaitės požiūrio atitikmuo. Ypač patiko, kai ją nusodino Emanuelė, į kurią Monika žvelgė iš moralinių aukštybių, kad kaip ji drįsta būt eskorte, parsiduot už pinigus ir pan., o ši labai ramiai sako, kad tave išlaiko vyras, vadinasi, jis tau susimoka už tavo švelnumą, meilę, artumą, tad nelabai tu ir skiriesi nuo manęs. Ir Monika nebeturėjo, ką atsakyt, tik dar labiau tūžo ir pyko ant Emanuelės, bet atsikirsti nesugebėjo. Tai parodo, kad Ivanauskaitė žiūri į reikalą niaunsuočiau, ir nėra viskas taip paprastai juoda-balta nutapoma, kaip gali pasirodyt iš pirmo žvilgsnio ir iš pačios Monikos perspektyvos. Tuo labiau, kad pati Monika su laiku ima keisti savo požiūrį, žvelgti įvairiau, nebežiūri tokia vienareikšmiškai smerkiančia akimi.
Bet kur slypi visa knygos jėga, tai kad šita tema man apskritai pasirodė antrame plane, kuris tik įkontekstina Monikos gyvenimą. Būtent Monikos situacija, jos santykių problemos, jos depresija, jos išgyvenimai, mirties baimė, apokalipsės matymas, troškimas gyventi, įprasminti gyvenimą, patirti naujų įspūdžių, desperatiškas ir beviltiškas bandymas užsigriebti paskutinio šiaudo, jos vidinės trasnformacijos – visa tai man labai patiko ir būtent tai padarė tą knygą labai įtraukiančia ir įdomia, tiek jos santykiai su kitais, tiek jos požiūriai, tiek jos patirtys, tiek jos transformacijos, tiek jos reakcijos. Aišku, knyga ir parašyta kaip jos dienoraštis, tad sunku ją nustumti į antrą planą. Bet galima nujaust, kad ji pati yra antras planas, tarsi mediumas, per kurį transliuojama būtent ta prostitucijos-prekybos žmonėmis problema, tie suluošinti merginų gyvenimai, bet man, kadangi labai svarbios ir įdomios yra depresyvumo, nevilties, kančios ir panašios temos, būtent Monikos ta prizmė pati savaime pasirodė įdomesnė negu tai, kas per ją pereina.
Tad knyga labai patiko, tikrai man atrodo geriausia Ivanauskaitės knyga iš tų, kurias skaičiau, tik tas gvildenamos temos vienpusiškumas kiek priblėsino įspūdį, bet jis vis tiek išlieka labai geras, nes ir tame įvedama daug niuansų, nepateikiama viskas iš moralizuojančios pusės ir kaip tik net parodoma, kad tam tikrose situacijose tai galbūt ir nėra blogai. Labai įtraukė, buvo vienas malonumas skaityti.
Vis dėlto man pasirodė ganėtinai vienpusiškas prostitucijos temos nušvietimas šioje knygoje, susiejant du reiškinius į vieną, ir antro reiškinio vaizdavimas pirmo reiškinio blogybių sąskaita. Nes gi skalambijama, kad knyga yra apie prostitucijos problemą, kai tuo tarpu ji yra ne apie ją, o apie prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo (dar iki prostitucijos traumuojant žmones, žaginant, verčiant kažką daryt, žeminant, palaužiant) temą.
Iš pradžių man knyga labai patiko, bet ties viduriu šiek tiek ir suerzino būtent tai, kad dvi atskiros temos – prekyba žmonėmis ir prostitucija – suplakamos į vieną, tarsi tai būtų dvi to paties medalio pusės. Tarsi visos prostitutės visada būtų traumuotos, suluošintos, nesveikos, priverstos, šantažuotos, nelaimingos. Lengva tokį įspūdį sudaryti, kai kalbi apie prievarta į prostituciją parduotas moteris, kurios yra žeminamos, mušamos, šantažuojamos, kurios yra laikomos kaip vergės. Juk vienas pagrindinių argumentų už prostitucijos legalizavimą ir yra būtent tai, kad sumažinamos galimybės prekiauti žmonėmis ir versti juos elgtis prieš jų valią.
Tas pats principas veikia visur. Kai uždraudi alkoholį, susikuria mafijos klanai, kurie jį gabena, aplink veikia narkotikai, prievarta, žudymai, smurtas, gaujų karai, grasinimai ir kas tik nori. Kai alkoholis legalus, tai neišsprendžia savaime kontrabandos problemos, bet gerokai sumažina jos paklausą ir todėl visos mafijinės struktūros nusilpsta. Tai ir argumentas už dalies narkotikų dekriminalizavimą, nes griežti įstatymai ir draudimai sudaro puikias sąlygas padugnėmis stumdyti tuos narkotikus kenkėjiškomis sąlygomis, kankinant, žudant, prievartaujant žmones. Aišku, nesakau, kad legalizavimas išsprendžia visas problemas ar kad visais atvejais veikia. Bet vis dėlto nematyti šito argumento logikos yra sunku.
Ten, kur moteris savo valia gali apsispręsti dirbt prostitute, gauti leidimą, dirbti sau priimtinomis sąlygomis, nesižeminti prieš visokius padugnes, kurie nori kankinti, kur moterį saugo policija ir įstatymai, ir jai nereikia nuo jų bėgti, ten visai kitokios sąlygos. Kas ir vyksta išsivysčiusiose valstybėse, kur daugybė moterų pabando prostitucijos darbą, aptarnauja kelis pasirinktus klientus, kad prisidurtų pinigų prie studijų ar dar kokiam reikalui, ir paskui grįžta gyventi „normalų“ gyvenimą. Tad man atrodo klaidinga suplakti prekybą žmonėmis ir prostituciją. Labai baisu, kai tie dalykai susisieja ir žmonės parduodami į sekso vergiją, bet manyti, kad visos prostitutės yra tokios pat, yra tas pat, kaip manyti, kad visi valytojais, nešikais, tarnais, krovėjais ar šachtininkais dirbantys žmonės yra suluošinti belaisviai, kuriuos kažkas pardavė į vergiją. Nes kai sako ten vienoj vietoj, kad ten kokį tualetą valyt gal ir nėra labai oru, bet niekas tavęs nežemina papildomai, neprašo murkdytis tam šūde, jo gerti ar pan., tai tas irgi nėra tiesa, nes iš mokyklos laikų puikiai pamenu, kad į valytoją neretai žiūrima kaip į žemesnio rango žmogų ar net ne žmogų, yra tyčia daugiau pripurvinama, kad daugiau tektų valyti, net prie akių prieina ir spjauna ant grindų kokią gumą sakydami, kad va, valyk, tavo darbas. Vargu ar žmonės, kurie dirba fizinį darbą, mažiau pardavinėja savo kūną nei tie, kas teikia seksualines paslaugas. Tai nepriimtina tik tiek, kiek žmogus dirba prieš savo valią, verčiamas išnaudotojų ar aplinkybių, dėl kurių kalti kiti.
Taip pat pasirodė kiek keistoki samprotavimai apie tai, kad vyrams atrodytų kitaip, jei analogiška problema suptų juos, nes aš čia nematau jokio skirtumo ir nematau, kodėl vyrų prekyba seksualiniais tikslais turėtų būti labiau ar mažiau pateisinama, kaip ir vyrų prostitucija apskritai. Bet galbūt didžiuma vyrijos galvoja kitaip ir moterų prekybą ar prostituciją pateisina labiau, ir tie samprotavimai nutaikyti į juos? Gal dėl to man vyriškumo sąvoka, nors savaime beprasmė, kelia daugiau gėdos nei pasididžiavimo.
November 6, 2023
Ilgai ėjau iki šios knygos perskaitymo, matyt, atėjo laikas. Suprantu, kodėl ši knyga laimėjo Metų knygos apdovanojimą. Ji tiesiog buvo "praryta". Iš sustingusio stabilaus pasaulio, kuriame pagrindinei veikėjai įdomu tik katastrofų naujienos,tenka pereiti į sunkią ir nešvarią realybę, sustiprėti, išgyventi ir suteikti tos stiprybės kitiems. Puiki knyga.
April 13, 2021
Įtikino. Sukrėtė. Šokiravo. Prajuokino. Nustebino. Ir nuliūdino, kai teko užversti paskutinį puslapį. Rytoj mediatekoj būtinai susirasiu Puipos filmą.
January 12, 2025
Jurga Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovė“ – knyga, kurią tiesiog „suvalgiau“.
Knyga parašyta dienoraščio forma, kas suteikia pasakojimui intymumo ir autentiškumo. Mano bendravardė pagrindinė veikėja gyvena ir išgyvena dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Viename – ji nerimastingai seka pasaulio naujienas ir ženklus apie galimą „pasaulio pabaigą“, o kitame – asmeninė apokalipsė, kupina kančių, išbandymų ir egzistencinių išgyvenimų.
Savo noru ji į šį chaosą įtraukia tris visuomenės atmestas moteris – prostitutes. Tikėtina, kad padėdama šioms, ji mėgina atsiriboti nuo savo vidinių problemų. Knygos siužetas mane sužavėjo išskirtinumu, nagrinėjamomis problemomis ir giliu savianalizės elementu. Autorė meistriškai parodė, kaip, spręsdami kitų skausmą, galime atrasti naujus požiūrius ir prasmes.
Nepaprastai įdomus pasirinkimas – veikėjos, kurios atstovauja atstumtąjį luomą. Skaitant ėmiau joms simpatizuoti, nepaisant jų gyvenimo būdo, ir tai tik dar kartą įrodo Jurgos Ivanauskaitės talentą. Autorės rašymo stilius paliko neišdildomą įspūdį – turtingas žodynas ir gebėjimas atskleisti net vulgariausius veikėjus taip, kad jie tampa savotiškai patrauklūs.
Man ši knyga – tai ne tik pasakojimas, bet ir kvietimas pamąstyti apie mūsų pačių ribotumus, empatiją ir bandymus gyventi pasaulyje, kuriame egzistuoja tiek daug skirtingų realybių.
Knyga parašyta dienoraščio forma, kas suteikia pasakojimui intymumo ir autentiškumo. Mano bendravardė pagrindinė veikėja gyvena ir išgyvena dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Viename – ji nerimastingai seka pasaulio naujienas ir ženklus apie galimą „pasaulio pabaigą“, o kitame – asmeninė apokalipsė, kupina kančių, išbandymų ir egzistencinių išgyvenimų.
Savo noru ji į šį chaosą įtraukia tris visuomenės atmestas moteris – prostitutes. Tikėtina, kad padėdama šioms, ji mėgina atsiriboti nuo savo vidinių problemų. Knygos siužetas mane sužavėjo išskirtinumu, nagrinėjamomis problemomis ir giliu savianalizės elementu. Autorė meistriškai parodė, kaip, spręsdami kitų skausmą, galime atrasti naujus požiūrius ir prasmes.
Nepaprastai įdomus pasirinkimas – veikėjos, kurios atstovauja atstumtąjį luomą. Skaitant ėmiau joms simpatizuoti, nepaisant jų gyvenimo būdo, ir tai tik dar kartą įrodo Jurgos Ivanauskaitės talentą. Autorės rašymo stilius paliko neišdildomą įspūdį – turtingas žodynas ir gebėjimas atskleisti net vulgariausius veikėjus taip, kad jie tampa savotiškai patrauklūs.
Man ši knyga – tai ne tik pasakojimas, bet ir kvietimas pamąstyti apie mūsų pačių ribotumus, empatiją ir bandymus gyventi pasaulyje, kuriame egzistuoja tiek daug skirtingų realybių.
November 15, 2024
„Brangusis, sakysiu, tik pagalvok, kad vieną gražų rytą per amžių amžius nusistovėjusi pasaulio tvarka staiga pasikeičia ir prostitutėm tampa vyrai, jaunuoliai, paaugliai ir vos tik apsiplunksnavę berniukai. O jais naudojasi ne tos pačios lyties individai, bet moterys. Atrėši, kad vyriškas kūnas nepritaikytas tokiam vartojimui, užtat moteris plačiai atlapota įsiskverbimui, invazijai, prievartai, tuo pasirūpino gamta, o gal net pats Dievas. Tačiau, mielasis, jei mūsų lytis imsis prekiauti jūsiške, tai jau tikrai rasim būdų, kaip priversti funkcionuoti svarbiausius tamstų įnagius! Stimuliuojančiais vaistais pasirūpinsim, bet jų sudėties neatskleisim.“
August 31, 2024
I did not expect this book to be a difficult one. Although it starts out simple, you get too comfortable in that and when the tragedies of the story come to the fore, they overwhelm you as if it were in your real life.
March 16, 2025
Daug vilties, praskiestos naivumu. Subtili kalba, įtraukianti į jausmų, patirčių, įspūdžių, reakcijų sūkurį.
August 11, 2023
Knygai perskaityti turėjau laaabai mažai laiko -2 dienas. Tad nėriau į ją stačia galva. Nežinau ar dėlto, ar tiesiog tokia knyga, bet rodos paskendau drumzlėtam, parūgusiam vandeny. Depresijos, vidurio amžiaus krizės ir su jomis tapatinamos pasaulio pabaigos čia apstu. Apstu meilės, kančios, purvo, tiesos ir kvailumo. Patiko rašymo forma, kaip perteikiamos mintys, kurios dažniausiai lieka mintyse (čia už šitą autorei 10 balų be kalbų). Ir noras padėti kitiems čia parodomas ne kaip grynas pasiiaukojimas, bet ir iš savanaudiškų paskatų, kas nėra blogai :) bet vietomis taip erzino kvailumas (ar naivumas?) - apie akivaizdžią neištikimybę ir nesuvokimą, situacija su viena merginų Egle ir jos tėvais, man buvo tokia absurdiška kaip ir tas incidentas su dujininku ir visa eiga toliau. Galvojau gal čia prastas anekdotas :) labai erzino tie (pypt). Kam jie? Atvirai rašomi merginų išgyvenimai, kaip su jomis elgiamasi, o bijoma kelių keiksmažodžių? Esu skaičiusi šią knygą dar mokyklos laikais, neprisiminiau siužeto, bet kažkodėl mintyse vertinimas knygos buvo geresnis nei dabar liko. Gal teks dar išgyvenant vidurio amžiaus krizę paskaityti 🤭 bet knyga šiaip ar taip sukėlė daug emocijų, gaila, kad neturėjau laiko skaitydama daugiau sau refleksuotis.
Pažiūrėjau ir filmą ir nesuprantu už ką ir kodėl reikėjo taip pasielgti su Ivanauskaite ir taip išniekinti jos knygą 🫠😃
Pažiūrėjau ir filmą ir nesuprantu už ką ir kodėl reikėjo taip pasielgti su Ivanauskaite ir taip išniekinti jos knygą 🫠😃
October 26, 2019
Turiu prisipažinti, pirkau šią knygą net neskaičius intro. Pagalvojau: Ivanauskaitė pripažinta autorė, knygos reitingas geras - važiuojam! Pradėjau skaityti...depresyvios moters gyvenimo užrašai, kyla nusivylimas. Tačiau užvertus paskutinį puslapį galiu pasakyti - labai patiko. Prostitucijos atspalviais priliestas besigvildenantis viduramžio moters gyvenimo krizė. Siužetas gal ir nėra vertas laurų vainiko, bet rašymo stilius kai kur buvo stebinantis, patiko išsireiškimai, palyginimai.
February 16, 2020
Ar dėl nuogirdų, ar dėl nuojautų, bet daug nesitikėjau, o suradau įtraukiausią iki šiol skaitytą lietuviškos grožinės literatūros kūrinį, nors ir labai nedidelė, į privalomą mokyklinį sąrašą beveik išsitenkanti, mano imtis. Jaučiu instinktyvią atmetimo reakciją tam, kas populiariai vadinama „rytų filosofija“, nes patirtis iki šiol suvedė tik su paika ezoterika, „patrink Budai pilvuką“ ir sapnų gaudyklėm, mano bėda gal. Žinojau, kad Ivanauskaitei svarbus buvo Tibeto budizmas, kuris rado vietą ir jos kūryboje, bet šįkart prasilenkėm. Kaip paskui išvikipedinau, „Miegančių drugelių tvirtovė“, paskutinis jos romanas, nepatenka į „Tibeto epopėją“.
Iš įpročio megzt fikciją prie realybės kartais pagalvodavau, kad siužetas nebeįtikina, kad šitas posūkis jau telenoveliškas, bet ne tai čia svarbiausia. Vidiniai monologai gilūs, puikios literatūrinės kalbos, bet introspekcijomis neužsižaidžiama, jos nenutįsta per puslapius kaip būdas demonstruoti autorinę išmonę ir erudiciją, jos neklampina, bet prie jų kartais norisi savaime sustoti – dėl įdomios, prasmingos minties arba kokios nors vaizdingos ištaros, o įspūdį daro tai, kaip dažnai Ivanauskaitei pavyko suderint abu kartu. 4/5 ir sėdu žiūrėti, ką iš viso to pavyko ekrane perteikti Puipai, o ateities skaitiniams atsižymiu „Raganą ir lietų“ - romaną, kurį Ivanauskaitė parašė jau giliai susidomėjusi budizmu. Mano pasitikėjimo įgauta, sakyčiau, su kaupu.
Iš įpročio megzt fikciją prie realybės kartais pagalvodavau, kad siužetas nebeįtikina, kad šitas posūkis jau telenoveliškas, bet ne tai čia svarbiausia. Vidiniai monologai gilūs, puikios literatūrinės kalbos, bet introspekcijomis neužsižaidžiama, jos nenutįsta per puslapius kaip būdas demonstruoti autorinę išmonę ir erudiciją, jos neklampina, bet prie jų kartais norisi savaime sustoti – dėl įdomios, prasmingos minties arba kokios nors vaizdingos ištaros, o įspūdį daro tai, kaip dažnai Ivanauskaitei pavyko suderint abu kartu. 4/5 ir sėdu žiūrėti, ką iš viso to pavyko ekrane perteikti Puipai, o ateities skaitiniams atsižymiu „Raganą ir lietų“ - romaną, kurį Ivanauskaitė parašė jau giliai susidomėjusi budizmu. Mano pasitikėjimo įgauta, sakyčiau, su kaupu.
August 29, 2020
Iki knygos ketvirčio galvojau, kad ją baigsiu vien iš reikalo ir mintyse duosiu dviejų žvaigždučių įvertinimą. Nors iš dienoraščio formos neturėjau tikėtis nešališko, visa priimančio pasakotojo, pagrindinės veikėjos pretenzingas smerkiantis tonas neblogai erzino. Sunku buvo skaityti ne tiek tragiškas situacijas, į kurias pateko pagrindinės veikėjos globotinės, kiek Monikos požiūrį į jas. Bet kaip ir tikėjausi, tarp veikėjų susiformavęs ryšys ir naujai primestas ar pasirinktas rūpestis pakeitė Monikos toną, o TAI (taip neminima buvo herojės depresija) vis sugrąžindavo į niekinimą ir baimę. Pamačius, kaip kinta veikėjos mintys priklausomai nuo jos nuotaikos, jau lengviau suprasti jos kartais nepagrįstai kritišką žvilgsnį. Todėl be šiaip šiurpiai įdomių ar gyvenimiškų epizodų, prie svaresnių dalykų knygoje prisidėjo ir labai jautriai į aplinkos pokyčius reaguojančio žmogaus minčių procesas bei, ko gero, gan tiksliai atvaizduotos traumuojančios patirys, jų pasėkmės ir lėtas bei nevisiškas išsivadavimas iš jų.
Visgi tos dvi žvaigždutės nepadvigubėjo, gal dėl snobiškų, tekstui nepridedančių vertės aliuzijų į rytų filosofiją ar kultūrą, o gal ir turinio prasme trūko kažko labai originalaus ir niekad negirdėto, gal istorija tiesiog ne man. Pabaigti skaityti tikrai verta, o ar pradėti turbūt pataria nuojauta.
Visgi tos dvi žvaigždutės nepadvigubėjo, gal dėl snobiškų, tekstui nepridedančių vertės aliuzijų į rytų filosofiją ar kultūrą, o gal ir turinio prasme trūko kažko labai originalaus ir niekad negirdėto, gal istorija tiesiog ne man. Pabaigti skaityti tikrai verta, o ar pradėti turbūt pataria nuojauta.
October 15, 2022
This another attempt by me to to give another chance to this legendary Lithuanian author. After reading Ragana ir Lietus many years ago, I couldn't understand all the fuss about the author. I clearly started off with the wrong book... I'm glad to say, that attempt was quite successful this time!
This book is the last novel, written by Jurga.. It has a lot packed in it. Butterfly effect, the inevitable end of the world, middle age crisis, human (more specifically - women) trafficking. Serious, yet with some satyric undertones...
Oh, have I mentioned that there is a same title movie based on this book? By my favourite director Algimantas Puipa, nevertheless.
The Fortress of Sleeping Butterflies (literal translation of the book and movie title)
This book is the last novel, written by Jurga.. It has a lot packed in it. Butterfly effect, the inevitable end of the world, middle age crisis, human (more specifically - women) trafficking. Serious, yet with some satyric undertones...
Oh, have I mentioned that there is a same title movie based on this book? By my favourite director Algimantas Puipa, nevertheless.
The Fortress of Sleeping Butterflies (literal translation of the book and movie title)
March 11, 2021
vau vau vau! Pirma mano Ivanauskaitės skaityta knyga, bet tikrai ne paskutinė. Toks nuoširdus, provokuojantis, išmušantis iš komforto zonos ir, netgi sakyčiau, reikiamai įžūlus tekstas yra vertas didelio dėmesio. Kuo daugiau tokių atvirų moteriškų perspektyvų mūsų stereotipais apipintoj Lietuvoj! vau!
July 10, 2019
Tai pirmoji šios rašytojos mano perskaityta knyga. Pagrindinė veikėja - tikra katastrofa, elgsena - totalus absurdas. Stilius taip pat nepatiko. Net nežinau ar verta mėginti skaityti kitus Ivanauskaitės kūrinius, nes bent ši knyga, tai tikrai ne man.
January 26, 2022
Perskaičiau ir vistiek nesuprantu kodėl ji buvo tokia vertinama. Tai antra šios rašytojos skaityta knyga, bet vėlgi neypatinga. Stipresnė, bet tas amžinas negatyvas ir pasaulio pabaigos laukimas - nekažką.
Displaying 1 - 30 of 64 reviews