Vėjas nuo jūros

by Giedrius Vilpišauskas

„Vėjas nuo jūros“ nukelia skaitytoją į pušimis ir grybais kvepiančius Dzūkijos miškus. Ten, teritorijoje, iš kurios neįmanoma ištrūkti, klaidžioja keletas atsitiktinai į ją pakliuvusių jaunuolių. Bet ar tikrai atsitiktinai? Kas ir kodėl pakvietė juos prie ežero, kurio nėra jokiuose žemėlapiuose, siųsdamas baugius košmarus, kurie nesibaigia ir pabudus?.. Dėl savo netikėtų posūkių, ryškių veikėjų charakterių ir meistriškai kuriamos atmosferos romanas jau spėjo sulaukti nemažai gerų atsiliepimų iš Lietuvos fantastikos mėgėjų, kurie retai švaistosi pagyrimais.

Genres: Fiction, Horror, Science Fiction, Mystery

320 pages, Paperback

First published January 1, 2008

About the author

Giedrius Vilpišauskas – maisto tinklaraštininkas, kulinarinės knygos „Virtuvės užkariavimo menas“ autorius. Pagal specialybę – IT specialistas.

Reviews

[Milda · Rating 4 out of 5]

Nepavadinčiau knygos siaubo romanu. Knygoje daugiau mistikos ir fantastikos negu siaubo, na bent jau man. Prisipažinsiu, nebuvau apie šitą knygą anksčiau nieko girdėjus, bet čia my bad, nes dažnai daug ką praklausiau ir pražiūriu. O knyga tai labai geras oro gūsis visoje lietuvių literatūroje. Taip, istorija yra girdėta ir panaši į „Under the dome“ na bet savo literatūroje tokių istorijų tikrai neturime daug.
Į nuošalią vietovę Dzūkijos miškuose atvykę bičiuliai užstringa erdvėje, kurioje darosi keisti dalykai. Pasirodo, kad ta erdvė suteikia galimybę keliauti laiku. Tiesa, sistema sugenda, ir poilsiautojai nebegali ištrūkti. Jie turi kelis pasirinkimus: ieškoti būdų, kaip tą sistemą apgauti ir ištūkti iš šito kalėjimo, arba laukti keliasdešimt metų, kol atvyks meistrai atlikti techninės apžiūros.

[Inga · Rating 3 out of 5]

Pagaliau prisėdau parašyti apžvalgą Vėjui nuo jūros. Buckle up, friends – ši bus netrumpa!

Apžvalga bus padalinta į tematines skiltis, kurias paslėpsiu po “spoiler” tag'u – ne todėl, kad ten spoileriai, o tam, kad apžvalga užimtų mažiau vietos ekrane. Tikrų spoilerių taip pat bus, tačiau visi spoileriai esantys teksto viduje bus atskirai paslėpti po mygtuku “view spoiler”, “riebesniu” šriftu su perspėjančiu tekstu priešaky.

1. “Vėjas nuo kur?” arba “ši daina nebus kraupi nesvarbu kókios baisybės vyks jos fone”

NE spoileris: Man labai patiko knygos pavadinimas. Toks dvelkiantis ramybe, bet kartu, žinant jog tai siaubo romanas, sukeliantis lengvą nerimo jausmą. Tačiau atvertus pirmąjį knygos puslapį
pats pirmas dalykas kuris pasitinka skaitytoją yra šie žodžiai:

Ветер с моря дул,
Ветер с моря дул,
Нагонял беду...

Natali

Pala pala, kur man tai girdėta. Na jau tikrai nebus ši daina! Pasigooglinau. Hm. Okei.

Iš vienos pusės – idėja nėr bloga. Linksmos melodijos grojant kraupiai muzikai fone yra senas, geras ir tikrai nekartą pasiteisingęs triukas, kuris tik dar labiau sustiprina siaubo atmosferą savo kontrastu. Iš kitos pusės, ši konkreti daina man yra per daug juokinga, kad turėtų tą patį efektą.

2. “Fantastinis mistinis siaubo trileris” arba “koks visgi šios knygos žanras?”

NE spoileris: Tie, kas sekė mano update'us knygos skaitymo metu, turbūt matė mano komentarus apie tai, jog ši knyga keičia žanrus greičiau nei Guoga – politines afiliacijas. Aš, beskaitydama, priskaičiavau jų visą krūvą: siaubas, mokslinė fantastika, fantasy, Dom 2 tipo realybės šou, nuotykiai, veiksmas, drama, mystery ir trilleris!

Aš, aišku, čia pusiau juokais, nes, visgi, gera knyga visuomet savyje turės įvairių elementų, tačiau problema čia tikrai yra – autorius negali apsispręsti dėl knygos tono. Iš pradžių viskas vystosi kaip siaubo romane – daug mistikos, kraupių scenų, netikėtų siužeto posūkių, kol staiga – ir aš tikrai turiu omeny staiga - tarsi spragtelėjus pirštais dingsta visa siaubo atmosfera. Nors siaubo elementų, tam tikra prasme, atsiranda ir vėliau, tačiau atmosfera nebegrįžta. Nuo tos akimirkos mes turime fantastinį/mistinį trilerį.

Tai nėra blogai savaime – tačiau tai nėra siaubo romanas, kaip, pakankamas didelėm raidėm man sako knygos viršelis (aš kalbu apie 2017ųjų metų “Tyto Alba” leidimą). Iiiiir tai nėra vienintėlis dalykas, kurį sako viršelis. Apvertus knygą į kitą pusę, galiniame viršelyje raudoname laukelyje yra “Verslo klasės” redaktoriaus A. Katkevičiaus atsiliepimas, kuriame jis knygą apibūdina kaip fantastinį romaną “kuriame yra veiksmo, šiek tiek mistikos, ir šiek tiek siaubo”, ir tai, mielieji, yra pats tiksliausias, mano nuomone, šios knygos žanro apibūdinimas.

Noriu dar atkreipti dėmesį, kad “Tyto Alba” net knygos aprašymą pateikia klaidinantį, akcentuodami tą siaubo pusę. Palyginimui, paskaitytkit Eridano knygos aprašymą.

3. “Tai patiko knyga ar ne?” arba “Einam prie reikalo”

Bendrai paėmus, manau knyga man labiau patiko, nei nepatiko. Žinau, paini formuluotė, tačiau nepaisant įtraukiančio siužeto ir įdomios kūrinio idėjos, buvo pakankamai daug mane erzinančių dalykų, kad paliktų “dvipusį” įspūdį. Čia aš taip pat norėčiau skelt tekstą į potemes. Šioje skiltyje bus daug spoilerių! (visi paslėpti ir atitinkamai pažymėti)

Siužetas

NE spoileris: Siužetas labai įdomus, pilnas netikėtumų. Knyga skaitėsi lengvai ir greitai, tačiau nepavadinčiau jos “tuščiu paplūdymio skaitalu”. Autorius moka sukurti gerą atmosferą, įtraukti skautytoją į savo sukurtą “pasaulį”. Ir nors, kaip minėjau, siaubo atmosfera ilgai neišsilaikė (deja :( ), tačiau mistinio trilerio – ypač įtampos – atmosferą Vilpišauskas išlaikė tikrai gerai.

Iš kitos pusės, autorius nevengia klišių ir shock for shock value – siaubo elementų, kurie nieko neduoda pačiai istorijai, bet šokiruoja skaitytoją. Taip pat vienas draugas atkreipė mano dėmesį į tam tikrus elementus, kurie atrodo ne iki galo apgalvoti, arba tieisog užmiršti, ir čia jau yra RIMTI SIUŽETO SPOILERIAI:

i) Kodėl grybas, sugebėjęs kontroliuoti zondą, apsiribojo tik to zondo perimetro teritorija? Kodėl neišplitus bent po visą Dzūkiją? Jei jo motyvacija misti – maisto rastų daug. Jei jo motyvacija mokytis ir ištirti žmones – daug subjektų tyrimams. Nebent slėpės nuo žmonių ir tykojo grobio? Bet tuomet keista, kad daug daugiau žmonių nėjo į tą mišką ieškot prapuolusių žmonių ir mūsų herojai nerado pilno miško medinukų.

ii) Didžioji knygos dalis yra moksliškai paaiškinama (bent jau tiek, kiek tai įmanoma padaryti iš mokslinės fantastikos perspektyvos), tačiau “medinukai” man make no sense. Aš suprantu, kad lietuvių kalboje “fantastinis romanas” yra kiek “Žiedų valdovas”, tiek “Aš – Robotas”, o sci fi su fantasy ir taip neretai persipina, tačiau medinukai yra vienintėlis fantasy elementas knygoje ir man jis labai kliūna. Nors, aišku, kraupus as f*ck.

iii) Ta scena su iš raumenų suvyniotu žmogum-kilimu, kuris dejuoja “Veter s morya dul” melodiją (jeigu aš teisingai perskaičiau tą sceną). Mano draugui patiko ta scena – ji lyg ir pademonstruoja mums grybo sugebėjimą sukurti raumenų audinį iš nieko? Tačiau – neaišku! Juk beveik visąlaik grybas naudojo haliucinacijas bendraudamas ar kitaip interactin'damas su mūsų herojais. Mes nematėm jokių įrodymų, jog grybas gali sukurti žmogaus kūną. Tai kokia visos tos scenos prasmė? Išgasdinti Egį (ir mus kartu su juo)?

Man labai nepatiko ta scena, nes ji buvo tikrai per daug gory. Taip, tikrai šokiravo, bet siužetui nieko nedavė.



Personažai

Apie Egį: (NE spoileriai) Man iš pradžių patiko visi trys pagrindiniai personažai. Ir Egis pasirodė kaip labai gerai apgalvotas protagonistas, neturintis visų tų vimdančių drakštiškų pagrindinio personažo savybių (R. Drakšto romano “Žmogus” protagonistas Ardas – istorijos dėstytojas, kuris taip pat ir krepšininkas, laimėjęs medalių, ir karatistas, ir šiaip žiauriai kietas bičas, kurį visi labai gerbia, o negerbia tik negeri žmonės. Nepaisant fakto, jog Ardas yra siaubingas egomaniakiškas ksenofobas, neturintis nei gramo pagarbos net tiem ateiviam, kurie jam padeda).

Taip pat jis nėra mėmės, kuris dėl savo nesekmių kaltina visą pasaulį, ir aišku, moteris, kurios nenori su juo miegoti, nors jis, matai, jom komplimentus apie jų papus žarsto, ir meilės laiškus rašinėja, archetipas. Nors, aišku, išlenda vėliau prastenių savybių, bet aš, kaip žmogus, perskaičiusi (ir išgyvenusi) Drakšto “Žmogų”, Antonovo “Stabilizatorių. Minską 2041” ir Tapino “Vilko valandą” Egiu kaip protagonistu tikrai nesiskundžiu. Didžiąją knygos dalį jis yra tikrai šaunus vaikinas (kur jis mažiau šaunus aš aptarsiu kiek vėliau).

Apie Ramutę: (NE spoileriai) Dėl Ramutės pergyvenau nuo pat pradžių, kadangi visos mūsų toksinės pop-kultūros dėka, moterys personažės fantastiniuose romanuose retai būna gerai parašytos, o kai sužinojau, kad ji dar iš ginko šaudyt moka, tai mano nerimas pakilo dar labiau.

Nesupraskit neteisingai – aš labai mėgstu socialinių vaidmenų laužymą literatūroje, tačiau retas fantastikos rašytojas duoda moteriai “kietų” sugebėjimų, tuo pačiu nepadarydamas jos herojaus prizu ar mergele, kurią nuolat reikia gelbėti (nepaisant visų jos kietų sugebėjimų!). Klasikinis receptas yra toks:

a) mum prisato kietą merginą, kuri moka už save pastovėti™;
b) ji krenta į akį protagonistui;
c) ji lengvai nugali kažkokius priešus, ar įvykdo kažkokią užduotį – parodo, kokia ji yra kieta;
d) per visą siužetą ji yra seksualizuojama, galbūt prie jos kabinėjasi kokie vyrai, galbūt jai vis grąsinama išprievartavimu;
e) svarbaus mūšio/įvykio metu, ji, kažkodėl, nebėra tokia kieta, ir jai kažkas nutinka;
f) protagonistas ją išgelbėja;
g) jie tampa pora.

Ne, tai nėra “Vėjo nuo jūros” siužetas, tačiau kai kurie punktai, deja, yra tiesa :(

Smulkūs spoileriai: Ji iš tiesų yra seksualizuojama, ir, tam tikra prasme, seksualiai išnaudojama (nors ten lyg ir ji nebuvo prieš? Bet scena man buvo vimdanti, tad nenoriu išsiplėst...

Apie Kristupą: (NE spoileriai) Kristupas yra racionalusis Egio draugas, kuris viskam randa praktišką sprendimą ar mokslinį paaiškinimą. Pradžioj veikia nedaug, tačiau, mano nuomone, jis kaip personažas nėra tinkamai autoriaus išvystomas. Jis, galų gale, kaip ir Ramutė, tampa įrankiu kontrasto principu parodyti koks visgi šaunus mūsų Egis.

Apie Algutį: (NE spoileriai) Aš taip ir nesupratau ar autorius norėjo, kad mes užjaustumėm šitą šūdiną gopniką, ar jo nekęstumėm, ar žiūrėtumėm į jį kaip į ''''''''''''''''''psichologiškai sudėtingą'''''''''''''''''' personažą, tačiau man jis yra šlykštus gopnikas ir mane erzina, kad jo šūdini veiksmai (didžioji salis kurių yra nukreipti prieš moteris) nėra niekeno kritikuojami. Siužetui įtakos neturintys spoileriai :

1. Algutis periodiškai mušė savo žmoną ir apie tai pasakojo kaip apie įprastą dalyką.
2. Algutis bandė išprievartaut moterį.
3. Algutis užpuolė Egį ir grasino jam ginklu.
4. Algutis nuolat vadino Ramutę pupyte ir su ja nepagarbiai bendravo.
5. Jis iš esmės apie moteris kalba kaip apie mėsos gabalus.

O štai grįšiu prie Egio: skaitytojas nuolat seka Egio mintis ir nuomones. Egis, atrodo, viskam turi savo nuomonę. Tai yra, viskam išskyrus Algučio šūdinus veiksmus. Net kai Algutis nepagarbiai kalba su Ramute, Egis į tai nereaguoja. O kadangi Egis yra skaitytojo „langas“ į knygos pasaulį (ir, drįsiu teigti, autorius kalba Egio lūpomis), susidaro įspūdis, kad autorius didelės problemos su Algučio elgesiu neturi.

Nesupraskit neteisingai – aš nemanau, kad autorius mano, jog Algutis elgiasi gerai - tiesiog kai kurie šlykštūs dalykai jau ant tiek tapo normalizuoti, kad kai kalba eina apie visokius kriminalinio tipo personažus, žmonės neretai nebereaguoja į jų veiksmus: „Nu taigi jis gopnikas, ko tu nori? Nu aišku jis taip elsgis, ko čia stebėtis?“ Ir nors šiuose žodžiuose yra tiesos, nustodami „stebėtis“ mes prisidedame prie tokių veiksmų normalizavimo ir paliekam visokius Algiukus nenubaustus.


“Kodėl aš priskyriau „Dom 2“ prie knygos žanrų“ arba „dalykas, kuris man, ko gero, labiausiai nepatiko“


Ir čia, deja, yra VIEN SPOILERIAI.
Prasideda viskas nuo Ramutės ir Gintaro. Neužilgo po savo pirmojo pasirodymo miške, Gintaras nusirengia savo kailinius ir vaikšto po stovyklavietę plika šikna. Egis bent du kartus (jei ne tris) pakomentuoja jo milžinišką b*bį (aš atsiprašau, bet autoriaus naudojamų eufemizmų vartoti nenoriu). O kam mums apie tai žinoti? Nes Egis turi menką savivertę ir mano, jog Ramutė yra su juo tik iš gailėsčio. Jis pradeda baisiai pavydėjo, o ir Ramutė, žiek, vis į tą Gintaro b*bį spokso.

Lyg to būtų maža, mes vėliau sužinom, jog Ramutė nuo pat santykių pradžios buvo Egiui neištikima, nes jos netenkino jų seksualinis gyvenimas. Taip pat ji teisinosi, kad Egis nuo jos slėpė tai, kad vartoja grybukus, ką ji sulygina su išdavyste, nes jai, matai, tas nepatinka. Taip, visokių žmonių būna, bet man asmeniškai visas šitas reikalas galutinai sunaikino Ramutę kaip personažą, bet vėliau, kaip bebūtų ironiška, tai sugadino ir Egį.

Egis supyksta ant Ramutės ir jie išsiskiria. Tačiau jis iki pat pabaigos ja rūpinasi ir bando ją išgelbėti. Kam reikėjo tų kvailų dramų? Ką tekstui davė Ramutės neištikimybė ir jų lievas seksualinis gyvenimas? Parodė koks kilnus yra Egis, jog nepaisant visko, nepaliko Ramutės vienos. Nes, matai, vaikinas, tiesiog besirūpinantis mylima mergina nėra pakankamai dramatiška.

Pabaigoje Ramutė susijungia su grybo tinklu/sąmone, Egis turi skubiai nešdintis iš miško, tačiau jis negali greit bėgti ir nešti sąmonės netekusio Ramutės kūno, todėl Ramutė liepia (telepatiškai) jam palikti ją miške. Vėl – sunkus sprendimas tapo gerokai lengvesnis, kai skaitytojas žino, kad Ramutė buvo negera ir dabar jos mažiau gaila.

Tai nėra, mano manymu, blogai iš siužeto pusės. T.y. Veiksmai motyvuoti, objektyviai neturiu prie ko prikibt. Tiesiog man asmeniškai visa ta siužeto linija labai nepatiko ir gerokai sugadino skaitymo malonumą.


4. Pabaigos žodis

Nors knygoje buvo krūva erzinančių dalykų (ir pora erzinančių personažų!), vis vien fantastikos megėjams knygą rekomenduoju. Yra įdomus sci fi konceptas, daug mystery, siužeto posūkių. Rekomenduočiau ir trilerių megėjams. Nemanau, kad kada nors grįšiu prie šios knygos, bet džiaugiuosi, kad ją perskaičiau.

Kam tikrai nerekomenduoju šios knygos tai siaubo megėjams ar bent jau žmonėms, kurie tikisi iš siaubo šiame romane. Siaubo čia – trupiniai.

[Justė Latauskienė · Rating 5 out of 5]

[Mano apžvalga/įspūdžiai copy-paste iš FB. Terminą "klišė" čia naudoju daugiau kaip "trope" atitikmenį]

Perskaičiau Vilpišausko "Vėją nuo jūros". Tai čia bus mano įspūdžiai ir patirtys apie tą knygą. Su spoileriais, sakau iš karto tiems, kuriems spoileriai gyvenimą gadina, niekad nesuprasiu kokiu būdu, ir kaip, bet tarkim taip jums ir reikia.
Kokia tai nuostabi knyga. Tikrai gera. Ir gera net ne pagal principą "kaip lietuviškai nebloga". Ji taip maloniai ir lengvai skaitosi, bet nuostabesnis už rašymo stilių yra jos siužetas. Kai pradedi skaityti, tai neišvengiamai matai klišes. Ten klišėm tepta ir užtepta ir per pirmus kelis puslapius aš net norėjau tą knygą išmesti kompostui. O bet tačiau, vis tiek skaičiau, nes įtartinai ramios buvo tos klišės. Dažnai nevykę rašytojai, imdami klišę, tuo pat metu ją laiko blogu dalyku iš moralinės pusės, turi įsitikinimų apie tai, ka geras autorius klišėmis nesinaudoja ir, jeigu jau netyčia jiems kokia klišytė nukrenta į delną, tai sutraiško ją taip ir su tokiu įniršiu, kad jos syvais nutaškytų viską aplinkui it postmodernistinį paveikslą ir suteptų originalumo dvasia. Realiai klišės yra blogos tik tiek, kiek yra skurdžios, nes dažnai klišėmis rašantys autoriai randa kokias penkias ar penkiolika ir bėgioja aplinkui viską per jas ir su jomis rašydami, krykštaudami tarsi vaikai besigiriantys, jog išmoko važiuoti dviračiu nenaudodami rankų.
Didi blogybė išmušti dantys, kai bandai taip važiuoti, o kai bandai taip rašyti, tai skaitytojams išvarva akys.
Bet šioje knygoje gėrybė buvo tai, kad, kaip jau minėjau, klišių buvo daug ir jos buvo ramios. Taip gerai sudėtos, kaip kokiam geram patiekale. Tu gi žinai kokio skonio sprandinės kepsnys. Tau nereikia jo aptepti chia sėklomis mirkytomis kokosų piene vien tam, kad būtų "valgoma", jei tik jis gerai ir normaliai iškeptas.
Labiausiai "Vėjyje nuo jūros" man patiko autoriaus gebėjimas perteikti lietuviškos mitologijos būtybes į šiandienos pasaulį. Čia toks dalykas, kurio troškimą ir ilgesį dažnai matau visokiuose internetuose, bet tuo pat metu ir dažnas to bandymas apsiriboja imitacija jau tam naudotų intrumentų, o konkrečiai tai komiksų logikos - kai imi, pvz.: vampyrą, ir duodi jam apčiuopiamą seksy (ar nelabai kūną), monologą ir įkiši į atmosferinę aplinką. Kartoji tą su vilkolakiu. Su džinu. Su kuom tik nori. Kas tikrai veiktų Lietuvoje, jei čia būtų ta komiksų subkultūra, bet ji negali būti, nes nėra kultūros nuo kurios ji atsišakotų ir tuomet bandymai aprašyti kokias Laumes papus maskatuojančias Kauno gatvėse gaunasi cringy as fuck. Kabo ore tie kūriniai. Smagūs tik tiek kiek "ir mes, ir mes tokį turime! Dabar ir mes tikri....eeee... kas mes tikri?"
Čia laumė irgi yra, bet pačioje pabaigoje. O šiaip čia yra pats gražiausias Velinas ir Perkunas. Ir Žinys - pagrindins veikėjas, kuris susiduria su kažkuom, kas gyvena drėgmėje po vėlėna, raizgosi ir nuolat šelmiškai keičiasi (kitimas jo gyvenimo prasmė), kuris pokštauja ir vilioja žaidimams, kuris nori, kad Žinys būtų jo. Ir kitas, kuris yra vyriškumo dievas, ir kurio tas žinys nesijaučia vertas ir pažemintas per tai, kad nėra stiprus, nėra ištvermingas, netgi nėra seksualiai įspūdingas.
Yra ir daugiau personažų, yra kelionė laiku (kaip gi dieviška istorija be to?), daugiau konfliktų.
Bet kaip aš spygavau iš laimės matydama visą kūrinį apie, na iš esmės mirtingojo susidūrimą su Lokiu, tik šiuo atveju visada buvusiu ir esančiu Lietuvoje Vėlinu, ne atklydeliu šelmiu, kaip kitose kultūrose. Ar galima būtų išsirinkti kokį nors lietuviškesnį archetipą? Net nežinau. Tiesą sakant visa ta knyga archetipizuota taip gerai, kad būtų galima iš jos Jungo vadovėlį padaryti. Įspūdingiausia vieta, kur moteris sužalojama įtraukiančio povandeninio plyšio po to, kai ima domėtis vyriškesniu vyru ir taip netenka judėjimo galios.
Net nesigiliant tai ją galima perskaityti kaip visai smagią siaubo istoriją apie veikėjus įkalintus ribotoje teritorijoje laiko zondo, kuris turi gebėjimą sukelti mutacijas ir taip sukėlusio jas grybui, kuris įgavo sąmonę ir tikslus, bei gebėjimą naudotis to laiko zondo techninėm galimybėm, kad pats keliautų laiku. Ir nesigilinti į nuorodas į krikščionybę, kraują, ar tai, kad tikriausiai tuo grybu "tai" naudojosi tiek pat, kiek pasinaudojo ir laiko zondu ar žmonėmis pačiais.
Neseniai džiaugiausi Netflixe "The Ritual", tai čia dar geriau - apie tuos pačius dalykus, tik geriau. Nes čia kūrinys apie tai, iš kur tie dalykai ateina, kur jie gyvena, o ne apie pamirštus bevardžių diebų benkartus, kaip tame filme.
Ši knyga - tai lietuviška fantastika, kuri nieko niekam neįrodinėja, nieko neimituoja ir nieko nesiskolina, nes jos mitologijai nereikia pastiprinimo iš šalies, kad kažkas pasakytų, jog ji yra fantastiška. Jinai ir taip tą žino <3 🍄

[cypt · Rating 3 out of 5]

lietuviška fantastika ir lietuviškas siaubas - nice! nesu žanro žinovė ar didelė gerbėja, bet man patiko, vis buvo smalsu, kas bus toliau, tikrai nesikankinau skaitydama. kita vertus, baisiai didelio siaubo nepatyriau. grybai valdo planetą - gal tą jau buvau mačius xfailuose, per laiko portalą atsivejanti ietis - haryje poteryje.

kas tikrai gerai suveikė - tai pusiau mistinės, iki galo neišplėtotos ir - kas puikiausia - neišaukštintos, neidealizuotos užuominos apie kokią tai baltų mitologiją, ritualus. buvo egzotiška, etno, bet ir su reikiamu santūrumu, be jokių ten dieviškų megapaaiškinimų.

kas nervino - geziukų kalbėjimas beveik bendrine kalba, nu!!! gi dzūkai. ir gezai. ir mafukai. o dabar - DLKG + keiksmažodžiai. taip pat ir aityšnikas!

nervino 2 - merginos personažo vieta - ji tokia tipo kieta, savarankiška, bet vis tiek pusę knygos pasakotojas arba ją gelbsti, arba nori išgelbėti, ypač jau į pabaigą, kai dalykai pasidaro rimti ir jos kietumo, matyt, nebeužtenka.

nervino, bet gerąja prasme - nu kad blin taip ir nepaaiškėjo, kas ten per dalykai dėjosi. arba gal tam tiesiog reikia antro skaitymo, aptarimo, pasipaišymo ant lapuko. ir gerai - aš už sudėtingumą - bet ir biški tingisi....

[Greta Musteikienė · Rating 5 out of 5]

Esu skaičiusi gal tik kelias lietuvių fantastikos knygas, bet kol kas šita turbūt geriausia. Siužetas įdomus, nenuspėjamas, originalus. Nebuvo dalies, kur pasidarytų nuobodu ir norėtųsi padėti knygą šalin. Veikėjai sukurti tikrai šauniai, visi skirtingi, visi "gyvi", visi savo skirtingais charakteriais. Pats kūrinio parašymas iš tiesų irgi be priekaištų. Tikrai pajutau grybų ir samanų kvapą.

[Agnė Balionė · Rating 3 out of 5]

Pirmas įspūdis – narkomano klajonės. Kai žmogus apsvaigęs ir mato, net patiria psichodelinius vaizdinius. Prisipažinsiu, pirmąją nuostatą turėjau itin stiprią neigiamą. Nuolat mane nuvilia tie teiginiai viršelyje, kad rasiu gerą siaubo knygą, be to kažkas pakomentavo, kad čia lempų lempa (😅) nieko negalėjau padaryti, bet kai paėmiau skaityti iškart prisiminiau ir galvojau gal net nepradėti, gal rimtai visai prastai bus. Bet kur aš siaubo fanatikas atsisakysiu bent pabandyti.

Nesitikėjau, kad po pirmo skyriaus skaitysiu antrą, trečią, kol supratau, kad dabar jau viskas, teks toliau kapanotis tam keistam miške su ta keista trijule. Matot, du vaikinai ir mergina rado neegzistuojantį ežerą miške ir planavo smagiai pailsėti. Iš pradžių viską sugadino skustagalviai su landroveriu, merginomis, alumi ir pitbuliu. Nieko naujo, stereotipai gryni. Tada linksmybes temdyti pradeda paranormalūs reiškiniai? Ateiviai? Mokslinė fantastika? Nežinau nežinau, bet negalėjau sustoti, pradėjau, tai ir turėjau pabaigti su ta trijule. Siaubingi naktiniai košmarai, haliucinacijos, keistas elgesys ir daug gryno oro pušų apsuptyje.

Nebūčiau aš, vis tiek sugebėjau pasismaginti su šia knyga. Nežiūriu televizijos laidų, nesidomiu pletkais ir panašiai, tai man tokios lengvo turinio knygos, ypač pasižyminčios keistumu – limpa.

Pabaigoje man patiko kaip autorius išlukšteno žmogų, pagal Freudą: įstrigus miške iš kurio ištrūkti nėra šansų, nulupus žmogaus ego, tada plonesnį superego lieka tie gyvuliški troškimai daugintis ir nepamiršti pasimaitinti, kad nemirtum.

Ar tikrai jau taip blogai buvo ir galiu paantrinti, kad čia lempų lempa? Negaliu. Nors pagal mane tai ne siaubo romanas, labiau fantastinis, su šiek tiek mistikos ir kraujo, bet nebuvo taip blogai kaip nusiteikiau.

[Ieva Gr · Rating 4 out of 5]

Kodėl skaičiau šitą knygą: Prieš keletą savaičių buvau Fantastinių knygų klubo susitikime, kuriame buvo aptariama ‘Meksikos gotika’. Susitikime klubo organizatoriai vis minėjo ‘Vėją nuo jūros’ ir sakė, kad tai - ‘Lietuvos gotika’. Neatsispyriau smalsumui. Be to, arėjant spaliui (spooktober) labai mėgstu skaityti siaubo knygas, o čia ant viršelio parašyta ‘geriausias lietuviškas siaubo romanas’.

Kas man joje patiko:
Knygos siužetui sukurti naudoti motyvai (Lietuviško folkloro užuominos, sąmonės ribos ir jų plėtimas, šamaniški ritualai) yra kaip sakoma ‘right up my alley’, todėl knyga susiskaitė ypač greitai ir maloniai.

Be to, Jautėsi, kad autorius tikrai ištyrinėjo tas temas. Kur ne kur vis pagaudavo smalsumas ‘ar tikrai čia taip būna’ ir eidavau tikrinti internete. Ir pasirodo, būna! Pavyzdžiui, šios knygos dėka sužinojau, kad raudonoji musmirė, apie kurią tėvai sakė, kad ji labai labai nuodinga ir nereikia prie jos artintis, iš tikrųjų yra ne tokia jau nuodinga ir pasižymi psichotropinėmis savybėmis. Tai, kaip autorius aprašė sąmonės suvokimą ir jo ribas labai priminė Aldous Huxley knygoje ‘Suvokimo durys. Dangus ir pragaras’ pateikiamus pasvarstymus.

Man į siužetą nuo pat pradžių buvo labai lengva įsijausti. Herojai, kaip supratau, yra 20-30 metų ofisinis planktonas (finansininkas, programuotojas ir apsaugos darbuotoja), vasaros savaitgaliais ištrūkstantys į gamtą pailsėti. Skaitydama lengvai galėjau mintyse sukeisti juos su savimi ir keliais draugais, išsiruošusiais į solo trenkturo žygį. Tą turbūt palengvino ir faktas, kad knygos autorius dirba toje pačioje IT įmonėje, kaip ir vienas draugas.

Pats siužetas vyniojosi labai gražiai ir nuosekliai (gal tik šiek tiek susiūbavo, kai istorijoje išlindo Gintaras), išlaikydamas įtampą, intrigą ir nesubliūkšdamas iki pat pabaigos. Jeigu reikėtų lyginti su Meksikos gotika, tai Lietuvos gotika man labiau patiko net ne kelis, o keliolika kartų.

Kas nepatiko:
Tai tikrai nėra viena tų knygų, kurias skaityčiau dėl mėgavimosi kalbos gražumu ar sakinio struktūra. Sakyčiau, rašymo stilius mane net erzino. Jis atrodė toks labai buitiškas ‘papuką, šašlykiuką’. Bet siužetas taip įtraukė, kad šitą nuodėmę visiškai atleidžiu.

Nors ir gyriau kaip gražiai siužetas vingiavo, pabaigoje jis galiausiai subliuško. Bet aš kažkaip nieko kito ir nesitikėjau. Labai sunku tokio tipo knygai sugalvoti pabaigą, kuri patenkintų visus skaitytojus.

Prieš dalindamasi savo apžvalga norėjau dar paskaityti ką apie knygą manė mano Goodreads draugai – gal kažką praleidau. Ir tikrai, vienoje apžvalgoje buvo puikus sakinys „Pirmi du knygos puslapiai yra apie voverės orgazmą. Tai tikrai nėra tai, apie ką aš norėjau skaityti. Ir pabaigusi knygą suvokiau, kad ta dalis kaip ir neturėjo aiškios sąsajos su tolimesniu turiniu <...>”. Tai va, apie voverės orgazmą skaityti aš irgi visai nenorėjau.

[Sofija Kryž · Rating 4 out of 5]

"Vėjas nuo jūros"... Arba “Anykščių šilelis” su “Soliario” elementais. Čia – jei reiktų pateikti santrauką sakiniu.

Apie “Vėją nuo jūros” esu girdėjusi dviejų tipų atsiliepimus. Pirmas – kad čia kažkoks š…, kuriame personažai non-stop ėda grybukus, o siužetas – iš principo šiza, greičiausiai, personažų haliucinacijos. Antras – valio, pagaliau kokybiškas lietuviškas siaubas! Ilgus metus atidėliojau, nes pirmą sentimentą išsakė žmogus, kuriuo, kaip ilgamečiu knygų sabutilniku, gan pasitikiu.

Įspūdis?

Tiesa slypi kažkur anapus.

Iki kokybiško vidutinio siaubiako ar trilerio su siaubo elementais, ši knyga, ypač, jei būtų ekranizuota, tempia. Ir kodėl gi ne – elementai, reikalingi normaliam siaubiakui yra: atoki, sterili vietovė – check, maža, kamerinė aplinka, bet ne tokia maža, kad neužtektų erdvės virti š… – check, įtartini tipai – check, spąstai – check, normalūs-paranormalūs reiškiniai – check, kiek neįkyraus sci-fi – check, įkvėpianti mitologija – check. Ir siužetas neblogai pavartytas. Tikrai mažo biudžeto siaubo filmą išbezdėti galima. Vis tik iki stogą raunančio šiurpiako padirbėti reiktų.

Minėjau kamerinę aplinką. Puiku, turint vos kelis personažus (realiai, penkis-šešus) hermetizacija yra. Kas gerai, nes Dzūkijos miškai per šilti ir malonūs, kad savaime šiurpą keltų. Ir tai prasimuša visą knygą. Vis tik lietuviai evoliucionavo miške, o autorius jį akivaizdžiai labai myli. Minėjau “Anykščių šilelio” įspūdį. Čia ir rudmėsės, ir kazlėkai, ir voveraitės, ir baravykai, ir kas tik ne. Samanos samanėlės samaniausios. Pušų spygliai ir sakai. Trūnijantys stuobriai, kelmai, šakos. Aprašyti, aišku, kuo šiltėliausiai. Koks čia siaubas? Tad autoriui lieka žaisti bemaž vien per ribotą, klaidžią erdvę. Kam padeda šaltas, paslaptingas ežeras. Ir tai, kad personažai malasi gan mažam, izoliuotam plote, kas gan veikia tiek bendram įspūdžiui, tiek kaip iššūkis jiems. Spąstų pojūtis yra. Kita vertus, kai 200 psl tie patys keli iki kaulo smegenų pažįstami snukučiai malasi tarp kelių pušų, vietomis ima pabosti.

Personažai kėlė prieštaringus jausmus. Bendrai, gerai sužaista jų skaičiumi. Nors knyga – 200 psl su biškiu, turint tokią uždarą aplinką, mažas svarbesnių personažų skaičius padėjo išlaikyti izoliacijos pojūtį. Kita vertus, vietomis pasibodėjimo išvengti nepavyko – kiek galima klausytis Egio inkštimo? O jo čia daug. Patiko personažų kombo: inkštikas, kovinė boba, tylenis side-kick, marozas su dūšia, šaltas, bet kiek mačistuojantis mokslininkas, dvasia-išdaigininkė. Visai veikia. Gan aiškūs, ryškūs, nuoseklūs tipai. Gyvi. Vis tik kartais buvo tokio jausmo, kad tarpusavio dinamika naudota siužeto sulėtėjimui dangstyti. Bendriau, nepatiko ir jų raiška, konkrečiai kalbėsena. T.y. pastaruosius porą metų Lietuvos fantastai gauna gan daug kritikos už nerimtą toną savo tekstuose. Pelnytai, nes kartais tai kenkia. Ypač, jei rašai siaubiaką. Čia man rimtumo daug kur trūko. Aišku, galima pezėti apie humorą, kaip savisaugos formą, bet čia jis man neveikė. Kita vertus, knyga gavosi šviesesnė, mažiau pretenzinga. Bet to lengvumo galėjo būti mažiau, nemanau, kad kenktų.

Žaidimas paranormaliais reiškiniais, sci-fi, mitologijos elementais – tikrai neblogas. Liaudies tikėjimai, pamėklės, optinės apgaulės, paslaptingi radiniai – veikia. Skatina versti puslapį besidomint, kas čia bus toliau. Vietomis ir kraupą pajungia – nežinomybe autorius naudotis moka.

Kas dar veikė – siužetas. Vystėsi greitai, dinamiškai, organiškai, natūraliai, nors momentų, kur norėjosi suduoti botagėliu, kad dalykai vyktų sparčiau, buvo. Patiko, kad nuspėti, kas čia vyksta, lengva nebuvo. Nors, atidžiai skaitant, bendra idėja buvo kaip ir aiški, intrigos kas ir kaip ir ar viskas ilgainiui išsispręs, ir jei taip, kaip, buvo. Šitai patiko. Patiko ir kūrybiški būdai susirinkti trūkstamas perspektyvas/siužeto vingius (pasakojama daugiausiai iš Egio perspektyvos). Pabaiga, nors kaip ir tikėtumeisi iš tokius elementus derinančio kūrinio, buvo į mindfuck pusę, siaubo klišes gan atitiko ir daug kas rišosi. Vis tik ne viskas ir klausimų dėl priežasties-pasekmės ryšio vietomis kilo.

Nors bendrai daug kas buvo tvarkinga, kai kurie elementai, kurie, pagal tai, kaip buvo pasakojama, maniau, bus svarbūs, vis tik išsimetė. Arba buvo nepilnai išnaudoti. Ir čia klausimas: pagal tai, kaip užbaigta, autorius ketino rašyti daugiau. Ar jie todėl ir išsimetė/ne viskas papasakota?

Bendras įvertinimas?

Tikrai labai neblogas bandymas užduoti trendą lietuviškam siaubui/mistikai. Nors trūkumų buvo, per meilę miškui ir grybams kirto. Antros dalies visai norėčiau, bet tikėčiausi dar stipresnio pateikimo, nes, manau, autorius gali.

[Darija · Rating 4 out of 5]

Labai įdomus pasakojimas knygoje. Lengvai skaitosi tik pabaiga truputį keistoką tai likau nesupratus pabaigos. Bet šeip nesigailiu perskaičius kaip minėjau pati istorija buvo labai įdomi bet įsivaizdavau kitokia pabaiga.

[Aušrinė · Rating 3 out of 5]

Kai imu į rankas 2017 metų knygą ir joje neparašyta, kada vyksta veiksmas, automatiškai galvoju, kad tai yra šie laikai. Bet pagal tai, kaip Kristupas pristatinėja GPS prietaisą kaip stebuklą ir absoliučią naujovę, supratau, kad tai yra daugiau nei 10 metų atgal. Ir tik tada prisiminiau, kad mano rankose ne pirmas leidimas. Giedriaus Vilpišausko "Vėjas nuo jūros" pirmą kartą išleista 2008 metais, tad stebėjimasis GPS tam laikui gal ir visai tinkamas.

Geriausias lietuviškas siaubo romanas - teigiama ant knygos viršelio. Abejoju šiuo teiginiu. Ar jis konkurencijos neturi, ar kiti žiauriai prasti? Man tiesiog nebuvo baisu. Nesijaudinau dėl veikėjų gyvybių. Man jie nebuvo svarbūs. Istorija parašyta taip, kad jokiems įvykiams nėra aiškios priežasties. Atrodo, kad rašė rašė, suprato, kad dar trumpoka knyga gaunasi, tai sugalvojo pridėti kokį naują dalyką (Gintarą, aukurą, Kristupo šmėklą, senovės žynį, krokodilą-nuskandintos merginos medinuką ar dar daugiau haliucinacijų). Man trūko aiškaus išpildymo, priežastinio ryšio tarp veiksmų, veikėjų, įvykių.

Knygai trūksta originalumo, viskas jau kažkur girdėta: jaunimas keliauja į nuošalią vietelę, kurios niekas nežino (surprise surprise - pasirodo, žino), kam nors ima vaidentis arba prasideda haliucinacijos, keisti, niekur nematyti objektai, peršokimai laike/erdvėje, gamta-žudikė ir pan. Dalis idėjų priminė Scott Smith "Griuvėsius". Pabaigus skaityti netyčia užmačiau kelis straipsnius, kurie man priminė "Vėjas nuo jūros motyvus": gal norite po mirties savo kūną atiduoti grybams arba gerai užsidirbti parduodami musmires?

Pirmi du knygos puslapiai yra apie voverės orgazmą. Tai tikrai nėra tai, apie ką aš norėjau skaityti. Ir pabaigusi knygą suvokiau, kad ta dalis kaip ir neturėjo aiškios sąsajos su tolimesniu turiniu, išskyrus tą neaiškų baltą pūkelį. "Vėjas nuo jūros" turi įdomių idėjų, bet jos, mano nuomone, nepakankamai išpildytos.

-----
Magical Readathon: Winter 2019
Reading Prompt: Read a book with plants on the cover. That can be anything from a tree to a flower, to an acorn.
There is a tree trunk on the cover.

[Marius Plečkaitis · Rating 4 out of 5]

Laisvę grybams! Tai pirmas mano skaitytas lietuviškas grožinis kūrinys, kuriame taip atvirai ir pirmu smuiku griežtų jie: psichodeliniai, pulsuojantys, valgomi, pilni paslapčių, ateiviai iš tolimų galaktikų ir visaip kitaip epitetintini sporuočiai.
Apskritai ši knyga gaivina seną-gerą psichodelinės literatūros subžanrį. Vilpišauskas savo romane netgi nesistengia grybų perdėtai dangstyti, vilkti į kokį nors pretenzingą Somos rūbą. Kadangi psiloci(bi)nas jau šiek tiek per daug paplitęs, kad skaitytojai lengvai nupirktų aprašomas patirtis, iš maišo traukiamas brother from another mother – muskimolis.
Vėjas nuo jūros pirmiausia užkabina savo pavadinimu. Nors ta jūra tik metaforiškai siejasi su siužetu ir su dažnai jį aplankančia viena rusų popso dainuška... Šiaip jau siaubo/fantastinio romano pasakojimas pakankamai tradicinis – draugai ir nepažįstamieji atsiduria „užburtame“ miške (uždaras ratas), ieško būdų iš jo išeiti (tiesos paieška), per paieškas atranda ne tik naujų žinių ir draugų, bet ir labiau įsiklauso į save, atsiskleidžia, eksperimentuodami su medžiagomis etc (pokytis).
Metant psichodelika į šoną, yra ir trapesnių knygos vietų. Ne visada skaniai sueidavo buitinis herojų humoras, tiesa, iš dalies pateisinamas tų veikėjų personažų: XXI a. pradžios finansininkas, apsaugos darbuotoja, programuotojas, mafijos grupuotės narys. Humoras, beje, plėšęs vidurius prieš gerą dešimtmetį, šiomis negailestingomis dienomis stipriai devalvuotas.
Siužetas ir veikėjų vystymas taipogi neišvengia spragų. Egis, pagr. herojus, pernelyg žmogiškai vis sau prieštarauja, kartais atrodo, kad dialogai ir po jų einanti veikėjų (ne)santaika dirbtinoki. Na ir grand finale, nors tikrai grande – palieka nemažai greitomis užrištų galų. Aišku, jei knyga ar joje vykstantys dalykai itin sofistikuoti, tų galų galima apskritai neužrišti, pvz., 1Q84.
Viską susumavus, knyga parašyta įtaigiai, prikausto prie savęs. Naktį-dvi dėl intensyvaus skaitymo net pats, panašiai kaip knygos veikėjai, „tripindavau“ sapnuose. Autorius rašė knygą įsigilinęs į pirmykščių bendruomenių gyvenimą, bet nebijodamas atmiežti to fantazija, mikologinėmis interpretacijomis. Būtų smagu žinoti, kad G. Vilpišauskas rašytojo plunksnos ant giliai stalčiuje dar nepalaidojo, ir parašys dar ne vieną fantastinį romaną (egoistiškai tikiuosi, su dar daugiau kulinarinių inkliuzų).
Įdomu, kad panašiai kaip pagr. veikėją Egį traukė prie mįslingo Dzūkijos ežerėlio, taip apie dešimt metų mane traukė prie šios knygos. Sutapimas? Ir dar: turbūt niekada daugiau ši ruskij pops dainuška neskambės taip pat nekaltai, kaip anksčiau: https://www.youtube.com/watch?v=MjBOe...

[Emilija · Rating 5 out of 5]

Labai puiki knyga, kai aplinkiniai gyrė, kokia šauni, negalėjau patikėti.
Labai įtraukianti ir vaizdinga istorija, taip suraizgyta, kaid iki paskutinį puslapių išlieka intriga, kuri atsiranda jau pirmuose puslapiuose. Tiek daug įtampos, veiksmo, kartu išlaikant žanro klasiką (kartais liaudis tai vadina klišėmis, bet klišė yra mechaniška ir sustabarėjusi, o žanro rėmai yra gairė, nurodanti ko tikėtis, bet kartu tame labai daug kūrybinės variacijos).
Vietomis jaučiau tokį džiaugsmą, kaip kažkada paauglystėje skaitydama lietuvišką fantastinį apsakymą, kuriame veikė vietinės mitologinės būtybės, taip ir Vilpišausko tekstas džiugina, kad būdamas tokioje pats kategorijoje kaip užsieniniai bestselerių autoriai, duoda turinį, su kuriuo lengva tapatintis.
Vienintelis nusivylimas, kad jis daugiau romanų neparašė.

[Vilkelis · Rating 3 out of 5]

Skaičiau naują, išreklamuotą leidimą. Jei būčiau skaitęs "vyresnio mokyklinio amžiaus" (buvo anksčiau toks skirstymas, jei kas pamena) gal nuomonė ir būtų kitokia, o šianden - vienas didesnių nusivylimų. Jaučiuos apgautas reklamos "geriausias lietuviškas siaubo romanas". Kadangi geresnių nėr, tai gal ir taip... Ir negali pykt: mintis yra, žodžiai gražiai sudėlioti, bet neapleidžia jausmas, kad viskas jau girdėta/skaityta. Kad parašė labai labai jaunas žmogus, tekstą sutvarkė (kiek galėjo) labiau gyvenimo matęs ir finale toks "pusžalis sumuštinis" gavosi. Paguoda tik tai, kad knyga į namus atkeliavo nemokamai :)
A ir dar prisiminiau, kad uošvijoj yra toks ežeras, kuri kažkas matė, bet jo nėra. Bet čia Utenos rajonas 😉

[Anna Panorama · Rating 5 out of 5]

Mistinis, vis tempiantis vaizduotės ribas ir verčiantis spėliotis. Kas yra Dievas ir ar tikėjimas juo keitėsi per visus žmonijos egzistavimo amžius?
Man patiko neįkyrūs aplinkos aprašymai. Saikingi ir konkretūs. Autorius pajungė ne tik regą į darbą, bet ir kitas jusles. Ypač uoslę. Dar kartais klausą.
Ir vis dar stebiuosi, kaip senai popsinei dainai buvo skirta tokia svarbi rolė?
Skaityti šią knygą man patiko.

[Ieva · Rating 3 out of 5]

Man trūko prasmės. Bet bičiuliai radijuje įtikino, kad čia jos ieškoti ir nereikia.

[Saulėtoji Vapsva · Rating 4 out of 5]

Kaip vieninteliam lietuviškam siaubekui tai geras blynas išėjo

[Elada · Rating 4 out of 5]

3.5

[Milda Jensen · Rating 5 out of 5]

Velymo!

Prologas: prasideda kažokiu trieiliu, parašytu kvadratinėmis raidėmis. Vertimo nėra. Na puikumėlis, tikiuosi, tas trieilis nebus raktas į visą knygos paslaptį.

Pirmas skyrius: pasakojimas prasideda pirmuoju asmeniu. O ne, tik ne tai :/ kita vertus, čia gi ne WP. O keletas labiausiai patikusių knygų irgi buvo parašytos pirmu asmeniu. Judam toliau.

Po poros puslapių pagrindiniam veikėjui į burną sukišamas pistoletas. Pfft. Čia jau siaubas skaitosi? O tai kas toliau bus? Bet taigi čia ne WP, judam toliau.

Toliau išverčiamas tas trieilis, valio! Ieškausi jūtūbėj paklausyt, bet randu tik Kontrabandos "Vėją nuo jūros", kas yra ne tai, ko ieškau, bet gražiai groja, tai valio. Ir tada prasideda grybukai, haliucinacijos, siaubai, mitologija, intriga tokia, kad paskutinius 2/3 knygos įveikiu vienu prisėdimu.

Bet matosi, kad kulinaras rašė. Kepta šuniena, mmmm.

Rekomenduoju!

[Gabrielė Meškauskienė · Rating 5 out of 5]

Maloniai nustebinusi knyga.
Siaubo knygų gerbėjams ši knyga gali pasirodyti kiek silpnoka, nes fantastikos elementų joje daug daugiau, tačiau turinys tikrai įtraukiantis ir išsiskiria Lietuvos rašytojų padangėje.
Taip pat apie šią knygą galima kalbėti neužsicčaupiant, bet jai 100% galioja taisyklė - geriau vieną kartą pamatyti (perskaityti) nei išgirsti. Kai bandai kam nors papasakoti ką šiuo metu skaitai tai skamba labai painiai ir net juokingai, bet paėmus knygą į rankas negali atsitraukti neperskaičius visko.

[Kaimynas · Rating 3 out of 5]

* 2.5555758

Buitiška kalba, daug deminutyvų, ne siaubo romanas, bet kažkas įdomaus yra. Visiškai vietinis ir vietinei rinkai taikytas darbas kuriam reikėjo gero redaktoriaus, kai leido Eridanas, bet juo nebuvo pasinaudota ir perleidus dabar. Pusiau rekomenduoju.

[Eglė Ramoškaitė · Rating 4 out of 5]

Kadangi siaubo romanai nėra tai, ką nuolat skaitau ir nelabai galiu palyginti su kažkuo, vertinu knygą pagal „baisu arba ne“. Baisu. Tikrai. Kažkurį vakarą prieš miegą net nebeskaičiau, nes tikrai labai norėjau užmigti ir nesapnuoti baltų gijų, lendančių iš čiužinio. Labai patiko marozai – niekada nebuvau skaičiusi knygos, kurioje veikėjai nebūtų kažkokie wow wow, o čia labai gerai suėjo paprastieji lietuviškieji. Tai, kad knygos veiksmas vyksta Lietuvoje, čia labai gerai sužaidė. Kai tokie siaubo dalykai vyksta Dzūkijos miškuose, istorija tampa gerokai baisesne nei kad vyktų kur nors toli. Nežinau, ar dėl to, kad skaičiau per mažai atidžiai, kai kurios vietos tiek pripintos, kad nuoširdžiai nesupratau kas ten vyko, ką buvo norima pasakyti. Truputį ištemptumo jausmas buvo.

[Algimantas · Rating 5 out of 5]

Slampinėjau po prekybos centrą ir pats to nesuvokdamas atsidūriau knygyne. Čia priėjo konsultantė ir paklausė, ko ieškau. Kadangi nieko neieškojau, pasakiau, kad lietuviškos fantastikos. Galvojau, tokios nėra, bet konsultantė antrą kart išdygo prie manęs, šįkart jau su knyga. Va, sako, naujas leidimas, geriausia lietuviška fantastinė knyga!
Ale taip ir buvo - tai geriausia ne tik lietuviška, bet gal net išvis geriausia fantastika, kokią skaičiau pastaraisiais metais! Viskas knygoje labai gerai, rekomenduoju paskaityti!

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Įtraukiantis, nevienaplanis, originaliai supintas romanas. Nustebino, kaip fantazija, biologija, lietuviški posakiai, buitiniai mitai ir tikėjimai supina tekstą lyg tos baltos gijos miško paklotėje. Verta skaityti iki galo, kad viskas romane susidėliotų į vietas.

4, nes nuolat stabdė vulgarus, "maroziškas" turinys. Man buvo per ryšku. Vis dėlto romane šis aspektas motyvuotas, priklauso fiksuotai atmosferai, kurią paremia smurtinis ankstyvojo nepriklausomos Lietuvos laikotarpio įvaizdis.

[Bluebell · Rating 3 out of 5]

Na, gal visumoje 2,5*. Labai jau ištęsta knyga - daug tasymosi tam miške pirmyn ir atgal ir DAUG, PER DAUG haliucinacijų 😩 Knygą tikrai galima buvo trumpinti kazkiek.

Pabaigoje net praleidinejau biski skaitydama, nes jau tikrai kantrybės ėmė trūkti 😰

Na, bet is esmes nėra bloga knyga, idomu paskaityti lietuvių autoriaus siaubo romaną. Nors šis daugiau yra fantastinis romanas, siaubo cia nedaug 🤔

[Povilas Pečkaitis · Rating 4 out of 5]

Labai patiko. Tikrai kažkas nauja ir netikėta lietuvių fatastikos literatūroje. Truputėlį užkliuvo pati pradžia ir veikėjų reakcija į įvykius. Tiesiog galima justi kaip autorius jautėsi vis labiau užtikrintai ir tobulėjo su kiekvienu puslapiu. Dabar nebegalėsiu žiūrėti į grybus tai pat kaip anksčiau.

[Juodu ant balto · Rating 4 out of 5]

Dievo apsireiškimas per musmires. Fantastinis siaubo romanas. Nepamenu, kada skaičiau fantastiką, o siaubo knygų tiesiog bijau. Bet bibliotekininkės įtikina, pasiėmiau šį Giedriaus Vilpišausko romaną "Vėjas nuo jūros". Jei atvirai, vis dar turiu daugiau klausimų, nei atsakymų. Dvi grupelės draugų Dzūkijos miškuose, prie ežero, kuris neegzistuoja, lieka uždaryti 10km spinduliu. Prasideda keisti dalykai: išėjimo nėra, vienas pacanukas laksto su šautuvu ir grasina nužudyti, atsiranda vyrukas iš praeities-ateities, prasideda kelionės haliucinacijom (o gal tikrove?), pacanuko mažoji kopija kelia siaubą savo žaidimais. Prisiminimai iš knygos gana padriki kaip ir pati knyga, kuri pasirodė dsr ir šiek tiek užtempta. Vis neapsisprendžiau ar man patinka, ar visiška nesąmonė, bet atsitraukti negalėjau, nes pernelyg domino istorijos pabaiga. Siaubo mėgėjams gal pasirodys visko per mažai, bet va fantastikos čia apstu.

[Kristinukas · Rating 2 out of 5]

Labai ilgai uzstrigau su sia knyga, bet pagaliau iveikiau. Siaubo visiskai neradau, mistika taip pat nekvepejo, nu bet fantastikos .... ir magisku grybuku tai ohoho. Negaliu sakyti kad nepatiko, negaliu sakyti kad patiko..... tokia per viduriuka 🙂

[Sigita Balzaravičienė · Rating 4 out of 5]

Įtraukiantis ir vertas dėmesio

[Kajus Jurevičius · Rating 4 out of 5]

Geriausia lietuviška fantastikos knyga! Labai norėjau dėti penkias žvaigždutes, bet nusivyliau knygos pabaiga.

[Aušra Strazdaitė-Ziberkienė · Rating 5 out of 5]

Puikus lietuviško “mindf**k’o” pavyzdys! Gerai susuktas, platus kontekstas, geras netikėtumas ir galiausiai taip ir nesupratau, kas ten buvo.