Ezopinis kalbėjimas

Anapus cenzūros ezopinis Tomo Venclovos kalbėjimas; Antano Gustaičio ir Pulgio Andriušio hipsterinis juokas; Nelės Mazalaitės drąsa ir cinizmas; reklaminis įvaizdis ir jo metastazės; filosofinė Alaino de Bottono vaistinė; švenčiausias Jono Meko spjūvis ir permainos vėjų jausmas.

„Jovarų“ #6 redakcijos žodis:

EZOPINIS KOMENTARAS

Šiame numeryje turėjo pasirodyti vieno jauno poeto eilės. Kai jis paklausė, ar parenkant kūrinius reikia orientuotis į numerio temą, ar pasikliauti intuicija, kažkodėl atsakiau: pasikliauti intuicija. Ir pridūriau: be cenzūros. Taip išėjo, kad poetas nespėjo parengti kūrinių publikavimui, bet mano prasitartas „be cenzūros“ tapo „Jovarų“ pavasario numerio tema ir… taip išėjo, kad numerį parengiau vien tik iš savo rastų, rengtų, verstų, rašytų tekstų ir nuotraukų. Taigi simboliškai grįžau į pradžią, kai svarbu rasti savo poziciją pasaulio atžvilgiu. Tai padaryti karts nuo karto yra sveika.

Dalinuosi savo radiniu iš Melburno Lietuvių klubo bibliotekos – Nelės Mazalaitės, egzilio rašytojos, ištrauka iš romano „Negestis“. Tai emocingas moters sąmonės srautas, turintis aiškią pradžią ir pabaigą, vertas būti skaitomas atskirai ir, man regis, vien iš jo galima daug ką suprasti apie visą istoriją. Šįkart atskirai publikuoju ir ištraukos pristatymą, kadangi perskaičiusi romaną, šį bei tą užfiksavau dienoraštyje.

Kitas išeivis – ir radinys iš tos pačios bibliotekos – poetas Antanas Gustaitis. Parašyti gerą humoristinį eilėraštį nėra lengva, gal net sunkiau, negu lyrinį eleginį. Juokas – dalykas rimtas; humoro jausmas susijęs su intelekto turėjimu. Gustaitis poetikos meistriškumu žymiai nusileidžia Juozui Erlickui, betgi nesąžininga taip jau tiesiogiai lyginti: kiti laikai, gabesni vaikai… Visgi mane sugundė Gustaičio negailestingos temos, tiesumas ir atvirumas. Taip pat – sveika saviironija. Ar nerastume daugiau panašumų, negu skirtumų, lygindami praeities ir dabarties kultūrinę-politinę situaciją? Kupina sarkazmo Pulgio Andriušio „kritika“ – puikus įvadas į Gustaičio „geltonuosius puslapius“. Išties juokdarys kritikas gali pasakyti daugiau tiesos, negu rimtas kritikas.

Tikiuosi, su humoru ir siaubu žūrite į cigarečių reklamą. Skirtinga laiko perspektyva keičia požiūrį – šitai tiesmukai (tegul ir neigiama prasme) pateikta keturiuose atvaizdų puslapiuose. Žmonės kartais manęs klausia, ar rūkiau kada nors. (Mane stebina klausimas, bet dar neišsiaiškinau, kodėl manęs to klausiama. Aš, pavyzdžiui, nepamenu, kad būčiau kada nors to klaususi.) Atsakau, kad esu rūkiusi, bet „rimta rūkorė“ niekada nebuvau, nes mano sveikata tučtuojau paskelbdavo streiką. Esu labiau linkusi į sportą, negu į nesveikus įpročius, o sportas (šokis, joga, kelionės pėsčiomis) ir cigaretės mano organizme visiškai nesiderina. Jau ne vienerius metus po kojomis pastebiu efektingą australų antireklamą – numestus cigarečių pakelius. Nikotino debesėlių Melburno gatvėse vis tiek pasitaiko dažnai. Sako, vėžio metastazių atvaizdai nejaudina tik rūkorių. Bet ir tai juk gerai: jeigu jaudina tuos, kurie nerūko, arba tuos, kurie metė arba bando mesti rūkyti – tai yra daug. Man šitie atvaizdai padeda nepradėti vėl. Net pažaidimui. Net dėl gražaus įvaizdžio – nuo kurio, deja, prasidėjo moteriškojo sektoriaus įtraukimas į rūkalų rinką…

Ką mes leidžiame sau sakyti ir ką cenzūruojame? Į mano rankas pateko Tomo

Venclovos straipsnių rinkinys „Tekstai apie tekstus“. Vienas straipsnis, kadaise anglų kalba publikuotas The New York Review of Books (kada ten paskutinį kartą publikavo lietuvių autorių?), kalba apie cenzūros reiškinį. Rinkdama šį tekstą suvokiau, kad mano pačios „Išsivalymas“ rašytas tarsi saugantis cenzūros, kai ką (gal net daug ką) išreiškiant ezopine kalba. Mano pasisakyme, kaip ir Venclovos straipsnyje, galima pasilinksminti spėliojant: ką turėjo omenyje autorius? (Esu įsitikinusi, kad frazę „geriau kalbėti apie antistalininę rezistencią Lietuvoje šitaip, negu visai nekalbėti“ pasakė filmo „Niekas nenorėjo mirti“ režisierius. O kaip dėl „reveransų“ – Justinas Marcinkevičius?)

Kai supratau, jog publikuosiu savo tekstą apie „kultūrinės spaudos“ korupciją ir savo santykį su ja, ėmiau ieškoti atsvaros tam (savo ir aplinkos) negatyvumui. Radau daug pozityvumo anglų filosofo Alaino de Bottono straipsniuose. Bottono tekstus skaitau jau senokai, jo suprantamai dėstomi patarimai ar pasidalinimai filosofine išmintimi, jei taip galima sakyti, priartina platesnę auditoriją prie siauros srities mokslinių samprotavimų, tarytum išverčia mokslinį žargoną į publicistinę kalbą. Mano manymu, tai nė kiek nenuvertina ir nepažemina pačios filosofijos. Tai gali padėti skaitytojui „išgyventi ir augti“, kalbant paties Bottono žodžiais. Jis pats yra tas „gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniems“. Suprantama, kad ne visiems tokia filosofo pozicija gali būti priimtina, ne visi klauso ir „pamokslų“ apie etiką. Bet aš mielai klausau, nes nuolat mokausi. Bottono idėjos apie kultūrinę žiniasklaidą sukėlė man daugiau minčių, negu radau jų straipsnyje. Pavyzdžiui, koks turėtų būti santykis tarp literatūros kritikos ir literatūros reklamos? Iš čia kiltų ir klausimas apie kultūros leidinių auditorijas (skirtingas), apie pačių leidinių paskirtis. Mano manymu, apie leidinio koncepciją šiuo metu visų mažiausiai mąsto „kultūrininkai“. Ne vienam redaktoriui padėtų apsilankymas kokio patyrusio užsieniečio meno vadybos seminare, stažuotė žymaus leidinio redakcijoje…

Kitą kartą rašydama (patenkinamos kokybės) knygų apžvalgą, pasistengsiu ir aš rasti „receptą“ skaitytojo sielai. Remiantis tokiu principu, turėjau savo tekstą „Išsivalymas“ užbaigti ne filosofiniu požiūriu į meną ir gyvenimą, bet konkrečiais pasiūlymais, ką daryti „kultūrinės spaudos“ moralinės ir finansinės krizės akivaizdoje. Kol kas mano pasiūlymas egoistinis: netylėti ir dirbti. Tačiau tai nepanaikina fakto: kultūros finansavimas yra mažas ir nuolat mažinamas. Ne tik Lietuvoje. Australijoje šiais metais padarytas milžiniškas kraujo nusiurbimas. Anglijoje, kaip užvakar viename renginyje pasakojo rašytoja Jeanette Winterson – irgi baisiausi trumpinimai. Kertama ten, kur ir taip trūko. Bet kol kas girdžiu tik aukų šūksnius ir aimanas, o negirdžiu bandymų suprasti, kodėl yra taip, kaip yra? Kaip ir kodėl susiklostė tokia situacija, kad meno rėmimas mažinamas? Kodėl politikai gali taip daryti? Kokios tokio jų elgesio priežastys, kokie jų argumentai? Kokios bus (arba jau yra) pasekmės? Dar tik mąstau apie tai. Bemąstant mintyse skamba Davido Bowie daina: „Ch-ch-ch-ch-changes!“ Kažkas ore keičiasi. Pokyčiams pasirengę turime būti visų pirma mes, meno kūrėjai ir intelektualai. (Ne „mes, kuklūs inteligentai“…) Pokyčiams geriausiai pasirengę tie, kurie nepažįsta stabilumo. Tie, kurie visuomet paraštėse. Visuomet dugne.

Žodis bitnikas yra sudurtas iš dviejų dalių – beat ir nik (dalelytė, nusakanti elgesį; panašiai, kaip žodyje sputnik). Žodis beat reiškia ne tik pauzę, arba ne tiek pauzę, kiek smūgį, dugną, dvejonę ir pralaimėjimą. Taigi, tai labai neigiama prasmė. Iš negatyvumo, kaip teigia Jonas Mekas, gali kilti šventumas. Mano kovinę dvasią kartais dar kaip labai palaiko tokie stiprūs išsireiškimai: kiekviena karta turi spjauti ant ją užauginusios kartos – nuolat kartoju šitai tiek sau, tiek jaunimui, kurį pati auginu – tai švenčiausias spjūvis. Daugiau arogancijos, jaunime! Daugiau pykčio. Daugiau nepaklusimo. Daugiau klydimo. Daugiau dzen.

* * *

„Jovarų“ e-ziną galite parsisiųsti .pdf formate, užsukę į ZINO ARCHYVO skyrių (svetainės viršuje). Arba skaitykite ekrane per ISSUU: nuoroda.