Andrius Užkalnis's Blog, page 6

Monika Dirsytė, performansų menininkė

Monika Dirsytė (Žinių Radijo nuotrauka)

Mano laidoje buvo menininkė Monika Dirsytė (parodyta nuotraukoje), kuri užsiima performansais. Nenumačiau, kad laidoje bus tiek daug naujo apie meno žanrą, apie kurį, turbūt, yra daugiau neišmanėlių purkštavimų (“ir mes taip galim”) negu gerų žodžių pasakoma.

Jauna moteris, kilusi iš Panevėžio ir nuo vaikystės norėjusi užsiiminėti menais (užsiėmimas būrelyje, kur reikėjo pinti iš vytelių, netruko labai ilgai, ir Monika greitai suprato, kad pynimas iš vytelių yra ne jai), neįstojo pirma į dailioškę, įstojo į istoriją, ten pora mėnesių pasimokė ir nusprendė, kad ne jai, padirbo kavinėje nešiodama lėkštes tarp padavėjų, kurioms labai patiko nešioti lėkštes, pelnė atsilupusios ir konkrečiai nuplaukusios padavėjos reputaciją, o paskui įstojo į skulptūrą ir pradėjo užsiiminėti performansais ir jais užsiiminėja ligi šiol.

Jai labai patinka kviesti į savo performansus tuos žmonės, kurie ne tik menu nesidomi, bet ir ne visada noriai knygas skaito, ir stebėti jų reakcijas. Pasirodo, daugelis jų reaguoja ir nelieka nuošalėje. Menas turi keisti žmones, sako ji.

Kalbėjau ir apie tai, kaip Monika jaučiasi, draugaudama su labai žinomu žmogumi, ir kai iš visuomenė iš jos atiminėja jos tapatybę, ir žiūri į ją, kaip į jos draugo šešėlį, atspindį, kloną arba dar ką nors. Ji sako, kad nebereaguoja. Aš negaliu sakyti, kad netikiu, bet šiaip jau kažkodėl galvoju, kad bet kam širdyje nuo tų debilų ir idiotų, nuo viso to komentarų švaliaus ir marozyno, genetinio broko prie kompiuterio, kaupiasi nuodas, ir tik laiko klausimas, kada jie visa tai atsiims (tegu ir visiškai legaliais būdais). O gal čia tik aš taip galvoju. Bet aš turiu svajonių, susijusių su kerštu interneto imbecilams. Daug svajonių. Aš esu svajoklis.

Monikos performansas bus Vilniaus meno mugėje LITEXPO, kur jis truks dešimt valandų ir kartu su ja dalyvaus dar septynios merginos, kurios aštuonias valandas viešai nugalinės savo baimes ir demonus. Creepy, bet menas neskirtas nieko pamaloninti.

Visa laida yra čia.

 

TV laida baigė šlovingą sezoną

Mūsų laida su Algiu Ramanausku per Info TV baigė savo sezoną. Šią savaitę nufilmavome paskutinius epizodus ir einame vasaros atostogų.

Laida buvo puiki pagal kelis parametrus. Pirmiausia, geras, švarus formatas, tik pokalbis, jokių skambučių ir švilpukų. Nu, aišku, geri vedėjai.

Antra, buvo sezono atradimas, visiškas grynuolis Audrius Bačiulis. Visada su ta pačia fufaike ir visada gliaudantis klausimus, kaip riešutus: nepagarbus, nekorektiškas, su didelėm nuomonėm, tikras vakarietiško kalibro kanalo svečias-radinys. Audrius seniai yra bičiulis (Bačiulis-Bičiulis), ir laidoje jis buvo tikra žvaigždė.

Trečia, man labai patiko, kad man rašė į Feisbuko filtruotą direktoriją pasipiktinusios žiūrovės (dažniausiai moterys), ir feminizuoti durneliai (retai), kuriuos labai papiktino, kaip aš vedu laidą:

1) Pertraukinėju pašnekovus, ypač moteris, kas yra chamizmas

2) Nuolatos kartoju “čia mano laida”

3) Sakau prieš pertrauką “niekur neikit”, o tai kodėl čia, kur norėsim, ten ir eisim.

Aš jums negaliu perduoti, kaip man patinka nervinti tas kikimoras. Tiesą pasakysiu, kad aš tyčia kuo daugiau kartoju tų įžūlių dalykų, kad jos daugiau siustų. Joms labai, labai nepatinka, kai vedėjas sako “čia mano laida”, kai elgiasi, kaip šeimininkas, jos, jei galėtų, tai uždraustų tas laidas, bet niekaip negali. Jų apgailėtina bejėgystė yra man medus.

Visas durpynas bejėgių kirmėlių visą sezoną burbėjo ir murmėjo, kaip atmatoms ir padugnėms Ramanauskui ir Užkalniui suteikia eterį, ir man iš to labai didelis malonumas. Parašykit dabar, kad jums manęs gaila ir kad aš turiu rimtų problemų. Nuo to, kad kartosite, jūs kitur nebūsite, negu esate dabar, ir nė milimetro nepakilsite. O aš nė milimetro nenusileisiu, ha ha.

Aš esu žiniasklaidoje ne tam, kad patikčiau durniams. Mano darbas yra juos siutinti ir erzinti, skleisti negatyvą, blogas emocijas ir didinti susipriešinimą, nes durniai to nusipelno, ir jie nusipelno tik to. Ne, man negaila tam laiko. Ne, man nenusibodo. Ne, aš nenoriu susirasti kito darbo: man šitas puikiai sekasi.

Be to, tai yra geras biznis, nes jie, durniai, visada žiūri. Žiūri geriau už protingus. Bejėgiai, bevaliai kirminai. Žiūri ir laidas, ir reklamas, ir paskui eina pirkti visko, ką jiems parodo.

Aš labai tikiuosi, kad daugybė žmonių liko mano laidų įžeisti ir pasipiktinę.

Visus laidos epizodus galite rasite LNK GO va čia.

* Noriu padėkoti, žinoma, Algiui Ramanauskui, kuris buvo co-hostas ir su kuriuo mes kartu buvome studijoje tik per fotosesiją, bet jis buvo puikus bendradarbis, nes draugas yra jau labai seniai, redaktorei Astai Dudurytei, laidos viršininkui Rolandui Agintui, visiems režisieriams, operatoriams, garsistams, apšvietėjams, inžinieriams, vairuotojams, grimuotojoms ir montuotojams, nes visi padarė labai gerą darbą.

Grynieji pinigai, mano laimė

Grynieji pinigai su gryna babyte

Coffee Inn Miesto Kronikos

Ruošiausi į Stokholmą (kaip dar pasigirsiu, kad važiuoju Eurovizijos žiūrėti, ačiū labai), ir bandžiau Vilniuje nusipirkti Švedijos kronų. Kaip patyriau, lengviau Detroite arba Atlantoje 2016 metų gegužės mėnesį gauti lietuviškų litų, negu kronų surasti. Kursai iškabinti, bet valiutos nėra. Kronų niekas kasoje nelaiko. Švedija yra ne Norvegija, ten lietuviai uodegų neskuta, todėl į Lietuvą jų neatveža.

Pasipasakojus apie tai aplinkiniams, visi akis varto. Kam tau grynieji Švedijoje, gal tu durnas? Ten gi tik kortelės (iš tiesų, Švedija greičiausiai iš visų artėja prie gyvenimo be grynųjų, nors ji niekada negyvens be grynųjų, net jei reikės svetimom valiutomis, eurais ar doleriais, atsiskaitinėti – nes narkotikų dileriai irgi žmonės, jiems gyventi reikia, ir prostitutės irgi ne visada turi kur skaitytuvą įsidėti).

Aš ne durnas. Man taip labiau patinka. Man šalis be grynųjų yra tokia pat patraukli, kaip ir šalis, kur uždrausti knygynai su popierinėmis knygomis ir žurnalais, nes, matote, yra skaityklės. Arba šalis, kur eliminavo laidinius telefonus, nes kam jų reikia.

Kai gyvenau Anglijoje, turėjau tokį vyresnio amžiaus bendradarbį, kuris negalėjo pakęsti mokėjimų kortele. Nors jam bankas buvo atsiuntęs kortelę, kad galėtų mokėjimus daryti ir grynuosius pasiimti, jis ją buvo numetęs, o vėliau atsiųstą PIN kodą išvis pametė. Jis nuvažiuodavo į banką, išrašydavo čekį ir kasoje pasiimdavo grynuosius pinigus. Tais laikais aš galvodavau, kad jis kažkoks frykas. Dabar supratau, kad jis buvo elitas.

Aš perku grynuosius pinigus kelionei į užsienį todėl, kad man tai labai smagu. Pirmiausia, žinoma, yra praktiniai skaičiavimai. Individuali veikla reiškia, kad niekada nežinai, kada kas nors ateis ir pablokuos tūkstantį ar kitą per visas sąskaitas (net jei, pavyzdžiui, padarys dviejų metų senumo mokesčių deklaracijoje „patikslinimą“, dėl ko nesiskundžiu, tiesiog toks jau gyvenimas ir rizikos, su kuriomis gyvenu). Kai per kelias sąskaitas galėsiu palikti po kokius dvim štukų eurų kiekvienoje tiesiog atsargai, tai tos problemos nebus, bet dar ne šiemet. Todėl pluoštas grynųjų yra smagu dėl ramios galvos.

Kitas dalykas, žinoma, yra pavojai, susiję su mokėjimais daugelyje šalių, kuriose „žulikas“ yra ne nusikaltėlio apibūdinimas, o gyvenimo būdas. Vieną sykį Italijoje kortelę išsitraukiau tik vienąsyk, Neapolyje, nuomodamasis automobilį, bet to vieno karto užteko, kad numeriuką pabandytų pajodyti įprastiniai sukčiai, kitą dieną bandę atlikti mokėjimus Majamyje. Gerai, kad turėjau krūvą grynųjų. Like a boss.

Bet yra ir dar kitas dalykas. Pluoštas grynųjų priverčia geriau jaustis, o tuo pačiu protingiau juos leisti. Išleisti €200 buteliui šampano? Mokant kortele – laisvai ir greitai, ranka nesudreba (beveik). Pabandykite išsitraukti grynuosius ir atskaičiuoti dešimt banknotų po dvidešimt. Ranka sustos, kvėpavimas padažnės. Įsigyti tą butelį bus neįmanoma.

Grynieji pinigai yra gražūs, juos malonu liesti ir apžiūrinėti. Pinigai yra materiali mūsų galios ir pasiekimų išraiška, ir juos malonu laikyti rankose, matyti jų skaičius, matyti, kaip jie dėliojasi sluoksniais, įsivaizduoti, kiek jų yra, perskaičiuoti vėl ir vėl. Aš suprantu, kad Lietuvoje į pinigus žiūrima, kaip į blogio šaltinį ir nepadorų dalyką („vaikams negalima apie pinigus kalbėti“), todėl gal daug kam nepatiks – tačiau koks skirtumas? Dar yra apsiperdusių bobučių, kurios įsivaizduoja, kad prie vaikų net nėštumo negalima minėti, nes tai joms yra nepadoru. Tačiau tos bobutės neturėtų kitiems komanduoti.

Lygiai tas pats ir apie pinigus: popieriukus ir monetas pakeitus kortelėmis, to jūsų bijomo nepadorumo nepasidaro mažiau.

Tai kažkoks pagoniškas prietaras, susijęs su pinigais. Žmonės iš aukšto sako: „dirbi dėl pinigų, taip?“. Taip. Nors ir ne, dirbu ne dėl pinigų – dirbu tai, kas man patinka, bet pinigus už darbą niekada nepamirštu pasiimti. „Šlamatieji“, sako žmonės paniekinamai. Ką čia niekinti? Pinigai yra tik parodymas, kiek tavo darbas yra reikalingas kitiems.

Dar vienas dalykas, jei galima. Lietuvoje arbatpinigių palikti kortele praktiškai neįmanoma. Arbatpinigius palikinėti reikia: jų nepalieka tik išsisukinėjantys, kitų sąskaita taupantys, godūs ir spaudžiantys niekšeliai (jei jums per brangu mokėti arbatpinigius, valgykite ir kavą gerkite namie). Tam, kad galėtumėte palikinėti arbatpinigius, jums reikės grynųjų. Ačiū, geros dienos.

 

Gabrielė Štaraitė, kelionių organizatorė

Gabrielė Štaraitė, kelionių organizatorė

Gabrielė Štaraitė yra Lietuvos egzotinių kelionių veidas (panašiai, kaip koks Makalius yra kelionių jaunimui veidas) – žinoma ir matoma socialiniuose tinkluose, rašanti, fotkinanti ir komentuojanti. Agentūra Travel Planet jau yra Gabrielės (ir jos draugių) darbo rezultatas, bet man visada pati Gabrielė buvo didesnis prekės ženklas, negu jų agentūra.

Kelionės yra, kaip aš pasakiau, svajonių ir lūkesčių produktas. Kelionė yra ne apie tai, ką tu pamatai ir prie kokio baseino tu sėdi su kokiu drinku, bet diferencialas tarp lūkesčių ir potyrių. Lūkesčius galima taip užkelti, kad nei geriausias pasaulio organizatorius, nei Dievas tavęs neišgelbės nuo nusivylimo. Gabrielė yra rinkodarininkė, ir man labai patinka matyti verslus, kuriuos sukuria žmonės su supratimu apie rinkodarą (tai yra, apie svajonių pardavinėjimą), nes tie verslai moka ne tik kurti paslaugą ar prekę, o moka kurti potyrį ir prisiminimą.

Gabrielei ir Travel Planet sekasi, nes didžioji dalis jų klientų jau yra patyrę, ir jie turi protingus ir įvykdomus lūkesčius, kuo jie skiriasi nuo biudžetinio segmento, kuris moka €20 už lėktuvo bilietą ir stebisi, kodėl jam reikia primokėti už bagažą ir kodėl jo nemokamai nepamaitino kokiais cepelinais. Neduok Dieve tokiais rūpintis: jie juk būna užprogramuoti nepatenkintieji, kurie negali būti laimingi.

Dar kalbėjom ir apie tai, kaip būti blogu keliautoju. Susidaryk check-listą, ką reikia būtinai pamatyti, ir galėsi būti privalomai nusivylęs. Pasirodo, kai žmonės varo į Afriką žiūrėti gyvūnų, jie turi penkias privalomas rūšis (atrodo, dramblys, buivolas, raganosis, liūtas ir leopardas), ir jeigu kurios nors vienos nepamato, viskas, jis nusivylęs. Kelionė nepavyko. Todėl geri keliautojai taip nevažinėja ir tokių lūkesčių neturi, jie šypsosi, kaip budistai, ir džiaugiasi tuo, ką jiems pasiunčia Dievas ir kelionių rengėjai.

Gabrielė nėra iš tų keliautojų, kuriems būtinai reikia tarakonų ir purvo, kad patirtų autentiką. Ji to nepasakė, tačiau aš pats žinau, kad žmonės dažniausiai taupo todėl, kad neturi pinigų (tai viskas normalu, žmonės skirtinguose gyvenimo etapuose turi skirtingus išteklius, tačiau jei tau jau 35, o tu važinėji su backpacku ir gyveni hosteliuose, tai kažką darai blogai savo gyvenime), tačiau paskui pasakoja kitiems ir patiems sau, kad jie čia ieškojo tikrosios autentikos.

Iš esmės laida buvo smagi tuo, kad buvo dar vienas žmogus, kuris patikėjo, kad gali gyventi iš savo mėgstamiausio darbo ir, šiuo atveju, kelionių aistros.

Visa laida yra čia:

http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2016/05/23/aciu-kad-atejote/58102

Travel Planet

Užkalnio populiarioji menotyra: Dovilė Bilkštienė ir jos grybai

Jūs galite stebėtis, tačiau yra kaip yra ir turim ką turim: aš esu taip pat ir menotyrininkas. Jums gali nepatikti, jūs galit bartis ar prašyti, kad parodyčiau diplomą, bet aš pasiūlysiu, kaip esu pratęs, tik vieną daiktą jums į akį ir tada viso gero, kokio jums dar diplomo.

Pirmiausia, skirtingai nuo jūsų, aš studijavau architektūrą ir apie meną, tame tarpe ir vaizduojamąjį, mokiausi ir šviečiausi, ir paskui estetikos mokslai manęs neaplenkė Vytauto Didžiojo Universitete, kur neatsiskaitinėsiu ką skaičiau (nes čia ne dalinimosi mėgstamiausiomis 40 knygų savaitė, kuri buvo internete prieš kelerius metus, kur visi vieni prieš kitus išsidirbinėjo, ką jie yra skaitę, o Dieve, o Dieve, kokia buvo tuštybės ir užspaustų kompleksų mugė).

Aš esu menotyrininkas ta prasme, kad apie meną išmanau nemažai, ir mano nuomonės klausia, todėl shut the fuck up.

Buvau pakviestas į menininkės Dovilės Bilkštienės pirmąją personalinę tapybos parodą, ten mane galite pamatyti tarp paveikslų ir iliuminačių lankytojų, kai dar turėjau čiutački daugiau svorio.

Kadangi šitai menininkei reklamos nebereikia (beveik viskas, ką jūs matote, turbūt jau išpirkta kolekcininkų), tai galiu ramia galva parašyti, kodėl tai yra tapyba, kurios jūs per artimiausius metus iš Bilkštienės matysite daugiau.

Grybas, 2013 m.

Pirmiausia, pasižiūrom į šitą musmirę. Šis paveikslas kilbasina protą ne daugiau ir ne mažiau, nei visi likę, ir pirmiausia todėl, kad ši tapyba, o tai yra tapyba ant drobės aliejumi, atrodo kaip faking knygų grafika ir toks jautrus nuliejimas akvarele, išskyrus kad čia ne atviruko formatas ir ne jokia faking akvarelė. Čia tokia mechanika: protas pradeda protestuoti, kad atrodo kaip akvarelė, bet čia koks didelis darbas, palauk, čia aliejiniai, wait a minute, ir akys pradeda žiūrėti toliau, ir jūs jau pasinėrėte į paveikslą, ir galvojate apie musmirę, pavaizduotą čia, ir visas musmires, kurias jums kada nors teko matyti.

Iš kur žinoti, kad tai musmirė? Taigi va, matom, sijonėlis-miniakas ant kotelio. Aš ką tik parašiau “kotelio”. Ką tai apie mane pasako? Nieko baisaus, bet mes visi meną vertiname būtent šiuo kampu, ir aš, ir jūs, ir neapsimeskite, kad yra kitaip.

Katedra, 2015 m.

Kartais apie menininkus sakoma, kad jie perleidžia matytus ir pažįstamus dalykus per save ir pateikia mums kitaip, bet čia, šitame pavyzdyje, jūs matote Dovilės Bilkštienės visai kitokį pilotažą, kai ji pervaro jums per smegenis su byta, ir atsistojusi daužo toliau. Aš pažadu, jūs kai pamatysite šią Vilniaus Arkikatedrą, tai žiūrėsite į tą paveikslą ilgai, kol nepavargsite, ir patys nebesuprasite, kodėl jūs žiūrite į tą paveikslą, nes juk Katedra yra lygiai tokia pati, kaip jūs ją matėte ir prisimenate, ir medžiai yra ne tokie, kokie ten yra, ir iš grindinio auga ne taip, kaip jie auga, o jie pavaizduoti taip, kaip jūs juos įsivaizduojate. Dailininkė įlindo jums į smegenis, ir daro su jumis, ką tik nori. Čia maždaug kaip žiūrėti į Maurits Cornelis Escher (olandų menininko) optines iliuzijas, tik čia ne optinė iliuzija, nes viskas fotografiškai teisinga, tik menininkė fotografavo ne vaizdą lauke iš kampo nuo Kempinskio viešbučio, o fotografavo jūsų smegenis, ir patinka jums tai ar nepatinka, jūs žiūrite savo vaizduotės nuotrauką, ir aš nežinau, ar tai labai labai komfortiškas jausmas. Greičiau atvirkščiai. Bet to paveikslo aš jau noriu.

TV bokštas čia Karoliniškėse

Panašus bajeris yra padarytas ir čia, tik aš nežinau, kaip tai padaryti (aš pats taip nenupieščiau). Čia Karoliniškės ir į debesis nueinantis televizijos bokštas (turbūt vienas šlykštesnių pastatų Vilniuje, jau nekalbant tai, kaip jį apraišioja lemputėm ir padaro “didžiausią pasaulio Kalėdų eglutę”, nu atsiprašau) – čia ne TV bokštą vaizduoja nuo tos pusės, kur gatvė važiuoja link “Sodros”, o ne. Čia vaizduoja jūsų prisiminimą, kaip ten viskas atrodo lietingą vasario mėnesį, kaip jūsų akys pamatė ir smegenys įsiminė. Dailininkė vėl yra jūsų galvoje, jūsų smegenų vingiuose. Kaip tai padaro? Turbūt moka.

Poilsiautojas

Aš nerašysiu apie visus paveikslus, bet mano turbūt vienas mėgstamiausių, ir negailestingiausiai trumpinančių smegenis, yra kalakutas ant pliažo, arba ant paplūdimio. Tai yra jau kažkas nerealaus, nes neįmanoma sustoti žiūrėti į šitą dalyką, ir aš jums pažadu, kad tai nebus siusiota banalybė “žiūriu ir nesuprantu, ką daro kalakutas paplūdimyje, nes nebūna kalakutų ant paplūdimio”. To nereikia sakyti, kaip ir absurdiškų išvedžiojimų, kad čia “siurealizmas”, kaip pradeda kosėti tie, kurie matė tris Salvador Dali paveikslus (vienas iš jų bus “Ištirpęs laikas”) ir, kadangi dar girdėjo apie impresionistus – tie nuopisos paprastai dar ir komentuoja taip fotkes su gėlytėm, girdi, impresionizmas, ak, kokie jie protingi – tai tuos du dalykus ir naudoja pakaitom: impresionizmas ir siurealizmas. Tamsūs plebėjai, shut up.

Kalakutas paplūdimyje yra tuo gerai, kad į jį galima žiūrėti be galo, ir, kaip magiška tabletė, jis kels mintis apie ką tik nori, tik ne apie kalakutą. Jūs galite pasiimti butelį tekilos, atsisėsti prieš tą paveikslą ir vienas su savimi praleisti superinį vakarą, tylomis žiūrėdami į jį, nes per jūsų smegenis eis nesibaigiantis minčių srautas. Pabaigę butelį tekilos, žinosite, kad tekila baigėsi, tačiau su nuostaba suprasite, kad rytoj vėl galėsite sėstis prieš paveikslą ir kartoti iš naujo.

(Dovilė Bilkštienė online)

„Padainuok.“ „Ko čia dainuoji?“

Toks bus pretty much jūsų gyvenimas, jei nesuprasite, kad žmonių klausyti negalima, arba jeigu klausai, do so at your own risk ir labai žiūrėk, ko klausai.
Piešinys nežinomo autoriaus iš internetų.

„Žmonės vieni kitus drąsina pasitikėti savimi, bet niekas nemėgsta savimi pasitikinčių žmonių,“ parašė mano draugė vakar, ir pagalvojau, kad ji kristalizavo dalyką, kurį stengiausi užčiuopti savo begaliniuose drąskymuose ir debilų diagnostikoje, kuri yra svarbi mano rašymų sudėtinė dalis.

Mano draugė taip pat rašė, kad todėl „klausyti žmonių yra keistas pasirinkimas“, ir čia aš pasakyčiau, kad ne šiaip keistas, bet tiesus kelias į destrukciją. Klausyti, ką žmonės sako yra tas pats, kas bandyti orientuotis pagal neveikiantį kompasą, arba, tiksliau, orientuotis pagal GPS, kuris ne tik nerodo, kaip nuvykti į tikslą, bet kryptingai bando grąžinti į ten, iš kur išvažiavai. Kai grįžti, GPS ironiškai pastebi, kad grįžai ten, iš kur išvažiavęs. „Tau reikėjo ne grįžti, o važiuoti į kelionės tikslą.“ Bet tu mane pats atvedei atgal!

„Kas?“, klausia GPS tuomet, apsimesdamas, kad nesupranta. Bybis per šakas. Ir taip kiekvieną kartą, ir ne tik su GPSu. Su žmonėm taip pat.

Yra kitas geras pasakymas, kurį daugelis kažkodėl fucking ignoruoja. Klausyti reikia patarimų tik tų žmonių, su kuriais norėtum apsikeisti vietomis. Pavyzdžiui, prasminga yra klausyti, ką sako Andrius Pauliukevičius apie fitness ir mitybą, jei nori bandyti atrodyti panašiai į Andrių Pauliukevičių arba bent jau dirbti į tą pusę.

Klausyti Užkalnio ir skaityti jo rašymus yra patartina tada, jeigu pats norėtum rašyti kaip Užkalnis, uždirbti taip, kaip Užkalnis (ir iš to, iš ko uždirba Užkalnis) ir jei Užkalnis tau yra teigiamas pavyzdys.

Daugelio didžiulė problema yra ta, kad jie nori gyventi ir būti, kaip Agnė Jagelavičiūtė, tačiau kažkodėl klauso patarimų iš Editos Mildažytės, nors tikrai nenori atrodyti taip, kaip Mildažytės laidų personažai. Edita Mildažytė susikalė karjerą (viskas teisėta, jokių pretenzijų) iš rodymo ekrane tų, ką partrenkė ir suvėžino gyvenimo volas taip, kad norisi jiems duoti savo pinigų, kad tik jų ekrane neberodytų. Aš nieko neturiu prieš tuos žmones, neduok Dieve. Bet ar jūs norite būti, kaip jie?

Ir žmonės taip daro nuolatos. Jiems atrodo, kad jeigu galėtų turėti tiek, kiek Numavičius, Staškevičius arba Avulis, jie būtų gyvenime labai laimingi. Gal čia jie klysta (nes laimė galvoj, pinigai tik vienas instrumentų), tačiau kodėl jie tada klauso ne Numavičiaus, Staškevičiaus arba Avulio, o Aušros Maldeikienės, kuri puikiai rašo ir dėsto, bet iš esmės moteris yra mylimiausia liaudies ekonomistė todėl, kad sugeba bet kurioje laidoje (ir mano laidose irgi) visiems išaiškinti, kad valstybė yra bepročiai ir savižudžiai, jums visi meluoja ir jūs esate nuskriausti, ir ji yra nuskriausta. Publika žiopčioja ir laimingi neliečia pultelio, reitingai superiniai, mes kalbėjomės su Aušra Maldeikiene, ačiū ir gero vakaro, bet iš esmės jus tik ką pagaidino ir uždėjo jums ant galvų smailas durnių kepures su skambaliukais, o jūs laimingi šypsotės.

Jums nereikia klausytis Aušros Maldeikienės, nebent patys norite būti kaip Aušra Maldeikienė, t.y., vaikščioti po laidas ir visiems sakyti, kaip viskas blogai. Žinau, kad Aušra nesupyks, nes ji ant manęs irgi viską pavaro, ką galvoja.

Aš pats nustojau vaikščioti į kolektyvines pokalbių laidas, na, pirmiausia todėl, kad man jau nebesolidu sėdėti auditorijoje su kitais penkiais pašnekovais ant sofkutės, kai už nugarų suvežtiniai plojėjai, ir dalyvauti šiose supistose inscenizacijose (kur prieš laidą redaktorės prašo: „norėtume, kad gal kažkiek pavarytumėt, žinot, taip aštriau, kaip jūs mokat, nes aną kartą jūs taip labai ramiai pašnekėjot“ – true story). Kai Rasos Tapinienės laidoje paskelbia kažkokio dalbajobo komentarą, vieną iš tūkstančio, kur jis išsidergia iš manęs, ir paskui daro laidos anonsą: „sužinok, kaip Andrių Užkalnį pasiuntė ten, kur jis pats siuntinėja kitus“, tai jūs galvojate, kad aš daugiau eisių į jos laidą? Jūs eitumėt? Forget about it.

Pagrindinė priežastis, kodėl nebevaikštau į kolektyvines pokalbių laidas yra ta, kad aš nenoriu būti matomas šalia lūzerių ir asocijuojamas su jais: prasigėrę aktoriai, kurie nebegauna vaidmenų, o tik eina į pokalbių laidas, žmonės su santykiais tiek disfunkciniais, kad apie juos turi šnekėti telike, prasilošę lošėjai, būrėjos, užkalbėtojos, žolininkės ir žaliavalgių sąjūdžio nariai. Aš nenoriu būti kaip jie, ir todėl nenoriu būti šalia jų.

Ir todėl stengiuosi niekada nebežiūrėti laidų apie gerai nutekėjusias aukštuomenės puskurves ir šiaip karves, apie apgailėtinus žmones, kurie ekrane skalbia savo santykius, apie nelaimėlius, susėdusius ant sofų priešais kameras ir pasakojančius apie savo legendinę jaunystę, iš kurios liko prisiminimai apie alkoholizmą ir „dabar mažai kas prisimena, bet anais laikais Bonifacijus buvo graibstyte graibstomas gerbėjų, jo laukė pilnutėlės koncertų salės“. Nes aš nenoriu būti kaip kuris nors iš tų žmonių.

Žmonių negalima klausyti, nes žmonės yra daugumoje debilai. Čia mes vėl grįžtame prie temos. Jie žiūri supistą TV Pagalbą ir skundžiasi, kad televizija rodo TV Pagalbą. Jie rašo internete anoniminius komentarus ir skundžiasi, kad internete yra anoniminiai komentatoriai. Jie ieško akcijų parduotuvėse ir paskui skundžiasi, kad žmonės perka viską, kas su akcija, ir ypač alkoholis, tačiau patys džiaugiasi, prisipirkę per akciją alkoholio.

Ir jie taip pat elgsis su jumis. „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos„, sakė Kristus, nevyniodamas į vatą, ir prieš du tūkstančius metų tai buvo gera pamoka, kuri galioja šiandien mums visiems. Žmonės jus kaltins padarius tai, ką tik ką ragino jus daryti. Žmonės sakys „turėk savo nuomonę“, ir kai tik ją pareikšite, būsite išsišokėlis jų akyse, nes kai jie pamato ką nors, kuo patys negali būti, iškart užsikompleksuoja ir tą kompleksą pareiškia per stūmimą ant to, kas tik ką kažką pasiekė (nors, tiesą sakant, apiburnoję ateis jūsų ir toliau klausytis, nes jiems tikrai patinka).

Žmonės sako, kad palaiko Donatą Montvydą Eurovizijoje, tačiau tik jam išėjus į sceną, pradeda bliauti, kad reikia ne taip dainuoti, ne taip atrodyti, ne taip šokti, ir išvis jis yra išsišokėlis, ir išvis geriau būtų važiavusi Erica Jennings. Aš esu tikras, kad jei važiuotų Erica Jennings, visi bliautų kaip skerdžiami, vos išėjus jai į sceną, kad be reikalo šitą atrinko. Nors vakar jie už ją patys balsavo. „Tai čia buvo tavo pasirinkimas.“ „Kas?“, apsimeta nesupratę ir varto akis. Jie niekada nepripažins, kad elgiasi kaip neracionalūs durniai. Kas? Bybis per šakas.

Visuomenė nuolatos tau sako: „Būk savimi.“

Tu būni savimi.

Visuomenė: „Ne, ne taip.“

Vienintelis racionalus būdas sugyventi su tokia visuomene yra ją ignoruoti (ir, jeigu reikia, siųsti nx, ir jei jus įžeidė „nx“, tai eikit jūs nx, ir žygio žingsniu). Atsirinkti reikia tai, kas jums reikalinga ir atrodo prasminga (to daug nebus, pažadu), ir iš to mokytis, o visiems kitiems armoniką į rankas ir į tą minią, kuri žingsniuoja jau aptarta kryptimi.

Antraip gyvensite pagal neracionalias debilų taisykles ir pats darysitės tokie, kaip jie – taip greitai, kad patys nepastebėsite.

Pasakyk, ką galvoji. Kai tik pasakysi, ką galvoji, aš tau pasakysiu, kad galvoji nesąmonę.

Gyvenimas klausant žmonių yra tas pats, kas nuolatinis gyvenimas be senaties termino, neišeinant lauk, parduotuvėje, kur ateina pardavėja, „gal galiu padėti“, bet ji net nenori padėti, ji nori, kad jūs jai pasakytumėt, ko jums reikia, o jis jums atsakys, kad „žinokit, kaip tyčia šito neturim“, „žinokit, aš nežinau“, „žinokit, tokių net nebūna“. Nereikia skųstis tokiomis parduotuvėmis, reikia tiesiog į tokias neiti, nes, pavyzdžiui, yra tokia batų parduotuvė Dolita, kur visada yra apsiavimo srityje tai, ko jūs norite, yra iDeal, kurie visada turi iPadų ir iPhone’ų, ir yra Statoil, kur nebūna taip, kad oi kaip tyčia, benzino mes šiandien neturime, galime paskambinti į Ukmergės Statoilą, gal jie turės. „Aš nenoriu važiuoti į Ukmergę.“ „Tada sorry.“

Tas pats ir su žmonėmis. Kiekvienas su smegenimis jau turėjo suprasti, kad klausyti žmonių patarimų, masinių nuomonių, „viena galva gerai, o dvi – geriau“ ir panašaus nesuvirškinto liaudies šūdo yra tiesus kelias į baisiausią dalyką: būsite kaip tie, kieno patarimų klausėte. Pažiūrėkite į suvežtines plojėjas pokalbių laidose (€5 už laidą). Ar tikrai norite būti kaip jos? Tada gerai, nes jos turi jums daug patarimų. Pradėkite jų klausytis jau dabar.

 

 

 

“Padainuok.” “Ko čia dainuoji?”

Toks bus pretty much jūsų gyvenimas, jei nesuprasite, kad žmonių klausyti negalima, arba jeigu klausai, do so at your own risk ir labai žiūrėk, ko klausai.
Piešinys nežinomo autoriaus iš internetų.

“Žmonės vieni kitus drąsina pasitikėti savimi, bet niekas nemėgsta savimi pasitikinčių žmonių,” parašė mano draugė vakar, ir pagalvojau, kad ji kristalizavo dalyką, kurį stengiausi užčiuopti savo begaliniuose drąskymuose ir debilų diagnostikoje, kuri yra svarbi mano rašymų sudėtinė dalis.

Mano draugė taip pat rašė, kad todėl “klausyti žmonių yra keistas pasirinkimas”, ir čia aš pasakyčiau, kad ne šiaip keistas, bet tiesus kelias į destrukciją. Klausyti, ką žmonės sako yra tas pats, kas bandyti orientuotis pagal neveikiantį kompasą, arba, tiksliau, orientuotis pagal GPS, kuris ne tik nerodo, kaip nuvykti į tikslą, bet kryptingai bando grąžinti į ten, iš kur išvažiavai. Kai grįžti, GPS ironiškai pastebi, kad grįžai ten, iš kur išvažiavęs. “Tau reikėjo ne grįžti, o važiuoti į kelionės tikslą.” Bet tu mane pats atvedei atgal!

“Kas?”, klausia GPS tuomet, apsimesdamas, kad nesupranta. Bybis per šakas. Ir taip kiekvieną kartą, ir ne tik su GPSu. Su žmonėm taip pat.

Yra kitas geras pasakymas, kurį daugelis kažkodėl fucking ignoruoja. Klausyti reikia patarimų tik tų žmonių, su kuriais norėtum apsikeisti vietomis. Pavyzdžiui, prasminga yra klausyti, ką sako Andrius Pauliukevičius apie fitness ir mitybą, jei nori bandyti atrodyti panašiai į Andrių Pauliukevičių arba bent jau dirbti į tą pusę.

Klausyti Užkalnio ir skaityti jo rašymus yra patartina tada, jeigu pats norėtum rašyti kaip Užkalnis, uždirbti taip, kaip Užkalnis (ir iš to, iš ko uždirba Užkalnis) ir jei Užkalnis tau yra teigiamas pavyzdys.

Daugelio didžiulė problema yra ta, kad jie nori gyventi ir būti, kaip Agnė Jagelavičiūtė, tačiau kažkodėl klauso patarimų iš Editos Mildažytės, nors tikrai nenori atrodyti taip, kaip Mildažytės laidų personažai. Edita Mildažytė susikalė karjerą (viskas teisėta, jokių pretenzijų) iš rodymo ekrane tų, ką partrenkė ir suvėžino gyvenimo volas taip, kad norisi jiems duoti savo pinigų, kad tik jų ekrane neberodytų. Aš nieko neturiu prieš tuos žmones, neduok Dieve. Bet ar jūs norite būti, kaip jie?

Ir žmonės taip daro nuolatos. Jiems atrodo, kad jeigu galėtų turėti tiek, kiek Numavičius, Staškevičius arba Avulis, jie būtų gyvenime labai laimingi. Gal čia jie klysta (nes laimė galvoj, pinigai tik vienas instrumentų), tačiau kodėl jie tada klauso ne Numavičiaus, Staškevičiaus arba Avulio, o Aušros Maldeikienės, kuri puikiai rašo ir dėsto, bet iš esmės moteris yra mylimiausia liaudies ekonomistė todėl, kad sugeba bet kurioje laidoje (ir mano laidose irgi) visiems išaiškinti, kad valstybė yra bepročiai ir savižudžiai, jums visi meluoja ir jūs esate nuskriausti, ir ji yra nuskriausta. Publika žiopčioja ir laimingi neliečia pultelio, reitingai superiniai, mes kalbėjomės su Aušra Maldeikiene, ačiū ir gero vakaro, bet iš esmės jus tik ką pagaidino ir uždėjo jums ant galvų smailas durnių kepures su skambaliukais, o jūs laimingi šypsotės.

Jums nereikia klausytis Aušros Maldeikienės, nebent patys norite būti kaip Aušra Maldeikienė, t.y., vaikščioti po laidas ir visiems sakyti, kaip viskas blogai. Žinau, kad Aušra nesupyks, nes ji ant manęs irgi viską pavaro, ką galvoja.

Aš pats nustojau vaikščioti į kolektyvines pokalbių laidas, na, pirmiausia todėl, kad man jau nebesolidu sėdėti auditorijoje su kitais penkiais pašnekovais ant sofkutės, kai už nugarų suvežtiniai plojėjai, ir dalyvauti šiose supistose inscenizacijose (kur prieš laidą redaktorės prašo: “norėtume, kad gal kažkiek pavarytumėt, žinot, taip aštriau, kaip jūs mokat, nes aną kartą jūs taip labai ramiai pašnekėjot” – true story). Kai Rasos Tapinienės laidoje paskelbia kažkokio dalbajobo komentarą, vieną iš tūkstančio, kur jis išsidergia iš manęs, ir paskui daro laidos anonsą: “sužinok, kaip Andrių Užkalnį pasiuntė ten, kur jis pats siuntinėja kitus”, tai jūs galvojate, kad aš daugiau eisių į jos laidą? Jūs eitumėt? Forget about it.

Pagrindinė priežastis, kodėl nebevaikštau į kolektyvines pokalbių laidas yra ta, kad aš nenoriu būti matomas šalia lūzerių ir asocijuojamas su jais: prasigėrę aktoriai, kurie nebegauna vaidmenų, o tik eina į pokalbių laidas, žmonės su santykiais tiek disfunkciniais, kad apie juos turi šnekėti telike, prasilošę lošėjai, būrėjos, užkalbėtojos, žolininkės ir žaliavalgių sąjūdžio nariai. Aš nenoriu būti kaip jie, ir todėl nenoriu būti šalia jų.

Ir todėl stengiuosi niekada nebežiūrėti laidų apie gerai nutekėjusias aukštuomenės puskurves ir šiaip karves, apie apgailėtinus žmones, kurie ekrane skalbia savo santykius, apie nelaimėlius, susėdusius ant sofų priešais kameras ir pasakojančius apie savo legendinę jaunystę, iš kurios liko prisiminimai apie alkoholizmą ir “dabar mažai kas prisimena, bet anais laikais Bonifacijus buvo graibstyte graibstomas gerbėjų, jo laukė pilnutėlės koncertų salės”. Nes aš nenoriu būti kaip kuris nors iš tų žmonių.

Žmonių negalima klausyti, nes žmonės yra daugumoje debilai. Čia mes vėl grįžtame prie temos. Jie žiūri supistą TV Pagalbą ir skundžiasi, kad televizija rodo TV Pagalbą. Jie rašo internete anoniminius komentarus ir skundžiasi, kad internete yra anoniminiai komentatoriai. Jie ieško akcijų parduotuvėse ir paskui skundžiasi, kad žmonės perka viską, kas su akcija, ir ypač alkoholis, tačiau patys džiaugiasi, prisipirkę per akciją alkoholio.

Ir jie taip pat elgsis su jumis. “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“, sakė Kristus, nevyniodamas į vatą, ir prieš du tūkstančius metų tai buvo gera pamoka, kuri galioja šiandien mums visiems. Žmonės jus kaltins padarius tai, ką tik ką ragino jus daryti. Žmonės sakys”turėk savo nuomonę”, ir kai tik ją pareikšite, būsite išsišokėlis jų akyse, nes kai jie pamato ką nors, kuo patys negali būti, iškart užsikompleksuoja ir tą kompleksą pareiškia per stūmima ant to, kas tik ką kažką pasiekė (nors, tiesą sakant, apiburnoję ateis jūsų ir toliau klausytis, nes jiems tikrai patinka).

Žmonės sako, kad palaiko Donatą Montvydą Eurovizijoje, tačiau tik jam išėjus į sceną, pradeda bliauti, kad reikia ne taip dainuoti, ne taip atrodyti, ne taip šokti, ir išvis jis yra išsišokėlis, ir išvis geriau būtų važiavusi Erica Jennings. Aš esu tikras, kad jei važiuotų Erica Jennings, visi bliautų kaip skerdžiami, vos išėjus jai į sceną, kad be reikalo šitą atrinko. Nors vakar jie už ją patys balsavo. “Tai čia buvo tavo pasirinkimas.” “Kas?”, apsimeta nesupratę ir varto akis. Jie niekada nepripažins, kad elgiasi kaip neracionalūs durniai. Kas? Bybis per šakas.

Visuomenė nuolatos tau sako: “Būk savimi.”

Tu būni savimi.

Visuomenė: “Ne, ne taip.”

Vienintelis racionalus būdas sugyventi su tokia visuomene yra ją ignoruoti (ir, jeigu reikia, siųsti nx, ir jei jus įžeidė “nx”, tai eikit jūs nx, ir žygio žingsniu). Atsirinkti reikia tai, kas jums reikalinga ir atrodo prasminga (to daug nebus, pažadu), ir iš to mokytis, o visiems kitiems armoniką į rankas ir į tą minią, kuri žingsniuoja jau aptarta kryptimi.

Antraip gyvensite pagal neracionalias debilų taisykles ir pats darysitės tokie, kaip jie – taip greitai, kad patys nepastebėsite.

Pasakyk, ką galvoji. Kai tik pasakysi, ką galvoji, aš tau pasakysiu, kad galvoji nesąmonę.

Gyvenimas klausant žmonių yra tas pats, kas nuolatinis gyvenimas be senaties termino, neišeinant lauk, parduotuvėje, kur ateina pardavėja, “gal galiu padėti”, bet ji net nenori padėti, ji nori, kad jūs jai pasakytumėt, ko jums reikia, o jis jums atsakys, kad “žinokit, kaip tyčia šito neturim”, “žinokit, aš nežinau”, “žinokit, tokių net nebūna”. Nereikia skųstis tokiomis parduotuvėmis, reikia tiesiog į tokias neiti, nes, pavyzdžiui, yra tokia batų parduotuvė Dolita, kur visada yra apsiavimo srityje tai, ko jūs norite, yra iDeal, kurie visada turi iPadų ir iPhone’ų, ir yra Statoil, kur nebūna taip, kad oi kaip tyčia, benzino mes šiandien neturime, galime paskambinti į Ukmergės Statoilą, gal jie turės. “Aš nenoriu važiuoti į Ukmergę.” “Tada sorry.”

Tas pats ir su žmonėmis. Kiekvienas su smegenimis jau turėjo suprasti, kad klausyti žmonių patarimų, masinių nuomonių, “viena galva gerai, o dvi – geriau” ir panašaus nesuvirškinto liaudies šūdo yra tiesus kelias į baisiausią dalyką: būsite kaip tie, kieno patarimų klausėte. Pažiūrėkite į suvežtines plojėjas pokalbių laidose (€5 už laidą). Ar tikrai norite būti kaip jos? Tada gerai, nes jos turi jums daug patarimų. Pradėkite jų klausytis jau dabar.

 

 

 

Tegu jūsų laiką pabando išplėšti nagais

LABAS.

Ironija yra baisus dalykas. Labai šaipiausi iš motyvatorių ir Coelho citatų, o dabar gavosi taip, kad daugiausiai populiarumo netikėtai uždirbu iš pastebėjimų ir parašymų, kuriuos galima pavadinti motyvaciniais. Įsivaizduokite, kad veganų restoranas sugalvoja nustebinti visus ir padaro ypatingąjį trečiadienio patiekalą, salotas su jautienos kepsneliais ir šonine, ir – BUM – tai yra populiariausias jų patiekalas. Eina lankytojai ir sako: „pagalvojau, vieną kartą pabandysiu, o dabar be šito negaliu gyventi“. Man maždaug taip.

Rašiau apie žmones, kurie skundžiasi pirmadieniais ir praktiškai baiginėja į kelnes (atsiprašau) dėl penktadienių, bijo boso ir nekenčia savo darbo. Priminiau jiems, kad jeigu taip yra, tai reikia keisti darbą, nes už juos niekas jo nepakeis. „Būti ofiso kankiniu ir uždrožtu planktonu yra tik jūsų pasirinkimas,“ sakiau jiems, ir maniau, kad apstaugs mane skaitytojai. Koks ten apstaugs. Like‘ai krenta tūkstančiais, kaip pasakiškas spalvotas guminukų lietus. Žmonės šierina ir džiaugiasi.

Tai dabar dar viena pamokėlė iš serijos „kaip Užkalnis rado kelią į sėkmę“. Nors dar neradau, ieškau visą laiką. Ši skiltis specialiai skirta miesto žmogui, nes jeigu jūs tiesiog dirbate žemę arba sėdite Indijos ašrame ir medituojate, tai čia jums nebus naudinga.

Man pradėjo darytis geriau, kai padariau tris dalykus.

Pirmasis: padvigubinau honorarus, kurių prašau už darbą. Apie tai kada nors dar parašysiu. Jums atrodo, kad nuo to gausiu dvigubai mažiau darbų. Nieko panašaus. Nuo to padvigubėjo mano pajamos. Šalutinis privalumas – vieną kartą tai padarius, paskui visiškai nebaisu tai padaryti ir vėl.

Antrasis: atsisveikinau su visais žmonėmis, kurie man trukdė dirbti tai, kas man geriausiai sekėsi. Pagalvokite, kiek būtų pasiekęs Arvydas Sabonis, jei būtų klausęs tų, kas jam sakė, kad neturi žaisti krepšinio. Kas jūs norėtumėte būti: Egidijus Dragūnas ar kas nors iš tų, kas sako, kad jis dainuoja ne taip? Jūs galite nepatikėti, bet man gyvenime teko sutikti žmonių, kurie man sakė, kad būčiau sėkmingas telike, jei daryčiau laidas labiau kaip Rūta Janutienė. Ačiū tau Viešpatie už protą ir nuovoką, pasiunčiant juos kuo toliau.

Trečiasis, kuris šiandien bus pagrindinis, kurio mokausi vėl ir vėl. Ne tik išmokti sakyti „ne“ (tai sako visi vadovėliai), bet ir tai daryti sąmoningai ir apgalvotai. Geriausias paaiškinimas, kai sakai kam nors „ne“, yra „nenoriu“. Tai nuostabus žodis.

Pagrindinis kriterijus sprendžiant turi būti laikas. Aš savo valandą įsivaizduoju kaip tūkstantį eurų. Gražus pakelis dešimtinių. Ne ta prasme, kad aš už valandą būtinai noriu tūkstančio (kartais paprašau, visko būna), bet aš ją taip pat godžiai laikau užspaudęs ir man taip pat jos gaila.

Kad aš savo laiko valandą iškeisčiau į ką nors, tai turi būti taip faking įdomu ir patrauklu MAN, kad eina sau. Apsukite viską į save ir matuokite savimi. Jūsų ko nors prašo, ir jums nesinori? Jūsų nesugebėjo sudominti. Tegul pasistengia kitą kartą.

Savo laiką dalinkite taip pat nedosniai, kaip ofiso planktonas išsiskiria su trim eurais dienos pietums. Matėte kada nors žmones, kurių biudžetas dienos pietums yra trys eurai? Greičiau hipsteris nusiskus barzdą, negu tie žmonės sumokės už pietus keturis eurus.

Tegul jūsų minutės būna suspaustos jūsų naguose, lyg tai būtų paskutinės Scrooge aukso monetos. Jas galės pasiimti kiti tada ir tik tada, kai išplėš jas iš jūsų sustingusių, atšalusių, negyvų pirštų.

Žinoma, tas žmogus, nemokėjęs keturių eurų už dienos pietus, paskui mielai dar už du eurus nusiperka loterijos bilietų ar panašią nesąmonę, bet čia todėl, kad jam taip norisi. Taip ir aš, užspaudęs valandą ir neatidavęs jos kažkam, kas man neįdomu, noriai išleisiu tris valandas ar tris metus mylimam žmogui ar šiaip bet kam, kas man įdomu, net jei tai bus 9gag skaitymas ant mobiliojo telefono arba kalbėjimasis apie nieką, jei man taip norisi. Bet kitiems man toliau bus gaila net minutės.

Labai daug žmonių geriau už jus žino, kaip jums eikvoti savo laiką. Visi jie labai daug gali paaiškinti, kaip jums geriau elgtis. Visi jie tenusipelno pasiimti armoniką ir, smagiai ja grodami, žingsniuoti kartu su minia visų tų žmonių, išsiruošusių tolima kryptimi, iš kur niekada negrįžtama.

Straipsnis publikuotas Coffee Inn leidžiamame naujienlaiškyje Miesto Kronikos.

#miestokronikos

Tinklaraštininkai be sienų, ir be dugno irgi

Straipsnį remia Užkalnio koldūnai.

Šio organo draugas, žiurk. Rokiškis Rabinovič, paskelbė eilinę “blogerių savireklamos” nesąmonę, kaip ir kiekvienais metais, kur pagrinde dibilai, rašantys tam, kad rašytų (nes niekas jų neskaito), dalinasi linkais į vieni kitus, ir taip laikinai iškelia clickinimo reitus sau į neregėtas aukštumas (t.y., aplanko 20 žmonių per dieną, o kai kuriems net ir 40).

Daugelis tų autorių yra absoliutūs biezdariai ir blogerių savireklamos renginys yra vienintelė proga, kai juos kas nors pasižiūri, o nuo paminėjimo juos išvis užkilbasina.

Kaip pornografijoje neišlošia niekas – nei aktorė, nei aktorius, nei apšvietėjas (kuris lieka su nuolatiniu medinuku), nei operatorius – tik studija, taip ir “Blogerių savireklamos savaitėje” iš visko uždirba tik gerb. žiurk. Rokiškis Rabinovičius.

Tailor Swift, atvykusios koncertuoti į koncertą Klaipėdoje (žr. užuolaidas) viešbutyje “Lūgnė” laukė netikėtumas.

Todėl mane jis pakvietė, kad dar paviešinčiau visą akciją, ir sumokėjo šį bei tą eurais, nes “Protokoluose” nemokamai būna tik niekas. Nieko nebūna nemokamai, viskas už pinigus. Kažkas už viską sumoka.

Aš nelaikau savęs blogeriu, taip pat blogerių nemėgstu, nes blog’us rašo tie, kas nemoka rašyti už pinigus ir publikuotis plačioje žiniasklaidoje, kur generuojami klikai milijonais. MILIJONAIS. Bet tą pašarinę virtuvę išmanau kaip ainasau, nes dažnai vagiame iš ten temas, idėjus, o kartais ir ištisus straipsnius, kino recenzijas ir kt. Jūs galvojate, kad Užkalnis gali prirašyti pats sau vienas tiek medžiagos? Nesvaikit. Tiek net raidžių nėra pas mane an kompiuterio.

Esu, tačiau, specialistas.

Todėl aš buvau paprašytas atrinkti startaperius ir trendsetterius – kai kurie šių blog’ų bus jums naujiena, kitus maloniai prisiminsite. Sudėta abėcėlės tvarka, kad niekas, bl*t, nep*stų proto, kad čia kažkoks reitingas. Čia abėcėlės tvarka.

Andrius Pauliukevičius (apmokėta iš rinkimų štabo): Jei domitės, koks alus (tamsus ar šviesus) geriau prieš treniruotę, kokie kibinai tinkamesni intensyviai dirbant bicką ir grudaką ir kodėl garsiai rėkiant su štanga geriau įsisavinami baltymai, Andrius jums gali padėti. Arba gali jus pasiųsti, priklauso, kaip paklausite. Galite laimėti mitybos planą ir treniruotę sekančiu būdu: 1. Susirandate darbą. 2. Gaunate atlyginimą. 3. Surenkate pakankamai pinigų mitybos planui ir (arba) treniruotei (treniruotėms). Debilų laiškai neatsakomi, bet atsiduria Andriaus knygose.

Ant Medinės Lentelės: alternatyvieji veganai nustebins ne vieną (mūsų pirma reakcija buvo: “ką veikia vištienos kepsneliai veganų meniu?”). Šie naujoviškieji veganai aiškina, kad svarbu ne tai, ką suvalgai, o ką pagalvoji valgydamas. “Žiaurumas prasideda galvoje”, sako jie, ir priduria, kad galvoje jis ir turi pasilikti. Todėl jie ragina mąstyti pozityviai, o pozityviai mąstant, net ir čyzas iš Bigmako gali būti veganiškas.

Cukruje Funk (Uogintaitė): Jei jums reikia gelinio lakavimo, apsilankykite čia, ir išeisite be gelinio lako, bet lygiai kaip būtumėt prisiuostę acetono iš didelio bambalio. Autorė viską perka už savus ir niekaip nėra susijusi su pateikiamais brandais. Jei patikėjote, būtinai aplankykite šį bl*gą.

Geležinė Lapė: Privaloma nuoroda pagal LR CPK. N-18. Apie santykius, vyrus, moteris, motyvaciją.

Kas Pietums: valgymai restoranuose ir kt. kibininėse. Kadangi aš pats valdau maždaug 99,9% kulinarinių apžvalgų rinkos, tai galite įsivaizduoti, ko verti vadinamieji “maisto blogeriai”. Šis tinklaraštis atkreipia dėmesį šmaikščia kalba, ir viskas būtų gerai, jei ne geroka dozė rasizmo ir homofobijos, kurie nepuošia publikacijos. Tokios frazės, kaip “Pabėgėlius – lauk”, nepagarbus atsiliepimas apie seksualines mažumas atrodo keistai. XXI amžiuje autorė galėtų ir žinoti, kad “negras” ne keiksmažodis, ir kad net kitokios lytinės orientacijos žmonės yra, visų pirma, žmonės.

Kas Pietums, Brangioji: truputį skirtingas pavadinimas, visiškai skirtingas bespredielas. Kažkas panašaus į “Šefo Komplimentus” FB. Tiksliau, tai yra vieta, iš kur Šefo Komplimentai (TM) jama savo medžiagą. Akys iškris vien nuo šrifto spalvytės.

Natūralus Gimdymas: jei gimdyti, tai tik šitaip. Taip pat žindymas.

Rytis Zaloga: nesirūpinkite, kad autorius prijaučia LSDP – partija yra dar ne viskas. Svarbiausia – geros mintys. Ryčio Zalogos tinklaraštis papasakos, kodėl Lietuvai reikia šauktinių kariuomenės, ten taip pat svarstoma, ar Artūras Zuokas , jei būtų perrinktas, būtų mažiau padidinęs Vilniaus skolą, negu Remigijus Šimašius. Daug kitų aktualijų.

Saulėgrąža: trys žodžiai aprašys šį blogą. P*sau ir dainavau. Chemtreilai, astraliniai parazitai ir kaip gyventi be vaistų. Svarbiausia – chemtreilai.

Skiepai Žudo: viskas, ko nedrįsote paklausti apie skiepus ir kaip Didžioji Farmacija padarys iš jūsų robotus.

Sustok akimirka žavinga (Kaimynės Blogas): “Kelias savaites nervina už sienos knarkiantis kaimynas… nu ir taip apsisukdamas miega – ar diena, ar vakaras – toks neaiškus miego ritmas… nu gal anksčiau eina miegoti, vėliau keliasi, bet negali vidutinio amžiaus vyras miegoti ir dienos metu!? Paskui žiūriu sukinėjasi lauke su žirklėmis, žolytes sau skabo, bet vis dar knarkia kažkas už tos sienos… nu gal tada jis koks maniakas, gal prie girnelių prirakintas kas sandėliuke gyvena… nes anksčiau mačiau pas jį moterį, o dabar jau metus jos nebesimato…”. Ir taip toliau.

Taisyk Kelią Užsieniečiui: šiais laikais nemadinga agituoti už pabėgėlius. Gavę ES finansavimą, šie mieli žmogeliukai įsisavina lėšas, agituodami savivaldybėse, į kurias bus nukreiptos pabėgėlių minios.

Viešbutis, kurio neturėtų būti, padarė spa, kurio negali būti

Už langų – gražumas

Ką jūs atiduotumėt už paskaitymą, kaip Užkalnis poilsiauja spa, masažuojasi, kaitinasi pirtyse ir svaigsta nuo procedūrų? Turbūt, nemažai, bet šiandien jūsų laiminga diena, nes galite imti ir skaityti. Ir tai nebus reklaminis straipsnis, nes jei jūs galite atvykti į šį spa ir viešbutį, turbūt apie jį jau žinote, o jei perskaitę galvojate „reklaminis straipsnis“, tai abejoju, ar jums ten pavyks patekti, o jei pavyks – vargu ar ten patiks.

Apie IDW Esperanza Resort aš jau esu rašęs. Kurortas už Trakų, penkios žvaigždutės ir daugelis įmanomų įvertinimų – geriausias Lietuvos kurortas (kurortas iš vieno viešbučio), geriausias Lietuvos viešbutis prie Ungurio ežero ir garsiausias virtuvės vadovas, dirbantis Baltijos šalyse, Mickey Bhoite iš Toskanos.

Čia ta dalis, kur yra pagyrimai, daugiau nebus, nebijokite.

Žmonės, kurie patenka ten, pasakoja ne apie apdovanojimus, o dažniausiai apie tai, kad statiniai iš nenormaliai stambių Kanados kedro rastų yra tokie, prie kurių sunku priprasti, ir apie tai, kad aptarnavimas ten toks, kokio nematė nei Lietuvoje, nei beveik niekur pasaulyje. Tai vienintelis man žinomas viešbutis šalyje, kur yra taip keista, kad daugumai (bent jau tiems, ką man teko sutikti ir su jais apie tai kalbėtis) ten iš pradžių visai nepatinka. „Kaimo turizmas ant steroidų“, „kažkokios labai didelės pirkios“, „labai didelis namelis be vištos kojelės“, ir, pagaliau, dažniausiai girdėtas – „ne man“.

Įdomu, kad jis tikrai ne kiekvienam, ir ne tik ta prasme, kad viskas turi savo kainą, bet tiesiog ne visiems reikia tokios architektūros ir tokio paslaugų lygio, nuo kurio kai kas gali pasijusti išvežti iš Lietuvos į nežinomą šalį, kur kalba lietuviškai, bet viskas kitaip.

Aš turiu problemų gyvenime. Esu tikras, kad jų tikrai yra. Viena: kad mane Lietuvoje beveik visi pažįsta ir žiūri į mane, kaip ožiai susidomėję žiūri į kopūstą (todėl vasarą negaliu ilsėtis nei Palangoje, nei Nidoje), o kita – kad aš labai daug dirbu, ir man reikia retkarčiais ilsėtis, nes antraip iš kur aš trauksiu savo kūrybiškumą ir savo tūkstančius žodžių tekstų, kuriais džiaugiasi lietuviškai skaitantys skaitytojai visame pasaulyje.

Šito kurorto Lietuvoje neturėtų būti, nes jis jai, iš principo, per geras. Lietuvoje kaip ir nėra žmonių (gal išskyrus mane, mano pačius artimiausius ir kelis draugus), kam visa tai galėtų tikti. Bet jų, kažkokiu būdu, yra.

Dabar IDW Esperanza Resort padarė spa, kurio negali būti, nes negali būti kurorto tokio, kuris mane padarytų iš spa nekentėjo entuziastingu spa mėgėju. Aš tikrai nelabai mėgau spa. Aš už viską labiausiai negalėjau suprasti, koks gali būti įdomumas visą dieną būti lepinamam, gal todėl, kad nelabai lepino gyvenimas, greičiau grūdino, kaip karį.

Tai padaryta buvo, iš esmės, nesudėtingai – padarymo būdu. IDW Esperanza Resort atidarė spa, skirtą tokiems, kaip aš. Nerašysiu nei to, kiek kainavo visas naujasis spa (nes tiksliai ir nežinau), nei procedūrų kainų. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei galėsite atvykti į šį kurortą, tai galėsite susimokėti ir už kelias procedūras, kainos didelės, bet ne kosminės, ir – kaip ir visur kitur kurorte – už ką bemokėtumėte, kažkas kitas jau bus už jus sumokėjęs daugiau, negu sumokėjote jūs. Nes visas šis kompleksas nėra ir negali būti pelningas: jei išsirikiuotų lankytojų eilė, kuriuos aptarnautų dieną naktį, nuo pat Trakų iki čia, tai gal po penkiasdešimties metų steigėjai ir atsimuštų pinigus, bet vėlgi, ne, ir tai nepadėtų, nes viskas nuolatos atnaujinama visą laiką. Tai, ką pamatysite šiandien, jau po metų ar dviejų jau turbūt bus atnaujinta. Net ir amerikietiškos kirpyklos kėdės, tokios pat, kaip kur nors Niujorko ar Čikagos kirpykloje, kur senamadiški barzdaskučiai, kur jos, prižiūrimos, laiko be gedimų kokius penkis dešimtmečius, kaip senieji amerikietiški lėktuvai Boeing 747, kurie todėl taip brangiai ir kainuoja, kad yra neužmušami.

Kirpykla tokia kirpykla

Pasakysiu tik tiek, kad Lietuvoje (ir kitose Baltijos šalyse) nieko į šį spa net panašaus nėra. Aš ten praleidau kelias dienas, ir galiu pasakyti keistą dalyką, kad galėčiau praleisti dar kelias, nors aš esu toks žmogus, kuris niekada nesidomėjo spa lygiai taip pat, kaip aš niekada nesidomėjau žolės rieduliu, mezgimu ar kaitinimusi saulėje. Poilsis atsigulus – prie baseino, prie jūros, ant masažo stalo – man buvo visada nuobodžiausias įsivaizduojamas dalykas. O aš nuobodžių dalykų nevirškinu, nes gyvenimas per trumpas, kad darytum, kas nepatinka.

Gerai atrodo Užkalnis, ar ne.

Tačiau čia man apsuko smegenis. Štai masažo stalas, virš kurio dar ir dušų sistema, papildanti aliejų aromatus (aš negalvojau, kad man gali taip patikti ne purškiami iš buteliukų, o trinami kvapai), purškianti ir pilanti į skirtingas kūno vietas skirtingos temperatūros čiurkšlėmis. Ar pora šimtų eurų per valandą ar pusantros rūpesčio ir nerealios šildomos ir šaldomos palaimos gali pasirodyti, kaip labai dideli pinigai? Tikrai taip. Bet kas būna, kai nuvežate automobilį techninės priežiūros? Ten kiek kainuoja, tiek kainuoja, nes mašiniukui reikia padėti, o pinigų atsiras. Kodėl mes taip nesugalvojame ir nenusprendžiame apie pačius save? Atsakykite man.

Čia taip atrodo klaudas

O čia yra debesis. Tokio nėra Lietuvoje, apskritai, visoje Europoje vos kelios tokios mašinos yra. Tai poilsio mašina, kuria nebūčiau patikėjęs, kaip netikiu psichotropinėmis kaldrutėmis, bet dabar šituo dalyku aš tikiu. Čia atsiguli valandai, pradeda burgzti ir junginėtis šviesos, kelis kartus užmiegi, ir per valandą pailsi taip, kaip pailsi per naktį miego. Aš taip pat netikėjau, kad taip gali būti, kol pats ten nepagulėjau.

Jie sako, kaip motinos isčiose. Vadinkite mane keistu, bet aš neatsimenu, kaip buvau motinos isčiose.

Tikrai nerašysiu ilgo sąrašo visų procedūrų, kurių yra visa knygelė, kurią jums parodys ir paaiškins tenai, kai atvyksite. Aš tik pasakysiu, kad vaikščiojau susisupęs prabangiu chalatu (chalatas iš La Perla – aš iki šiol žinojau tik apatinį trikotažą su tokiu prekės ženklu, pasirodo, dar būna rankšluosčiai ir chalatai, kas galėjo pagalvoti, kad aš prie šios erotikos prisiliesiu savo nuodėmingu kūnu), tarp pirties ir baseino, tarp sūkurinės vonios ir procedūrų ir tarp tokių švitinimo lempų, kurios man įšvitina ne tik odos spalvą, bet ir kūrybinį įkvėpimą. Aš grįšiu ir vėl, pažadu jums. Ir, kai jūs nuvažiuosite ten, gal ir jūs mane ten pamatysite. Vien dėl to verta.

 

Andrius Užkalnis viešėjo kurorte ir spa IDW Esperanza Resort kvietimu.