Andrius Užkalnis's Blog, page 5

Kaunas yra prekyba, prekyba yra Kaunas

Kaune prekybos miestelyje Urmas jus pasitiks Karalienė

Leiskite man pradėti nuo to, kad Kaunas visada buvo prekybos miestas. Maža to, laisvos prekybos miestas, kurio neužsmaugė tarybų valdžia, nes į mano gimtąjį miestą ji nebuvo atėjusi. Tai yra, Kaune buvo rubliai ir kai kur rusiški užrašai, bet tvarka buvo savo, lietuviška.

Ne tik pas mane Žaliakalnyje, kur mano močiutė ir diedukas gyveno praktikškai laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis (na, gal ne visiškai, bet kažkiek). Diedukas turėjo pareigas tai šen, tai ten (geriausiai prisimenu, kaip buvo jau į karjeros pabaigą komendantas Kauno Klinikose ir už viską ten atsakė; pats žodis „komendantas“ man skambėjo išdidžiai, dabar galiu įsivaizduoti savo dieduką, Juozą Marčiulionį, su kariška uniforma ir šautuvu prie diržo, kurio bijo visi didžiulėje Klinikų teritorijoje, o kartais ir už jos ribų). Gi močiutė buvo, tuo tarpu, gėlininkė, specializavosi lauko gėlėse – niekada neužsiėmė nei rožėmis, nei tulpėmis, nei gvazdikais bei lelijomis, taip pat jos nedomino ir vainikėliai, ji buvo bijūnų ir astrų žmogus. Jos darbo vieta buvo Žaliakalnio turgus, kur ji keliaudavo su vežimėliu ir kasdien nusiveždavo savo augintas gėles, ir parsiveždavo pinigus.

Tai buvo Kauno gyvenimo būdas. Tai buvo ne tik Žaliakalnyje, bet ir visur. Tai ir liko Kauno gyvenimo būdas, nes kol kiti miestai aiškina, kad nėra darbų, Kaunas tyliai ramiai sau susikuria darbo vietas. Paskui visi klausia: „iš kur?“, „kaip?“ – o Kaunas sako, kad šiaip jau darėm ir padarėm, nes nebuvo uždrausta.

Vienas iš praėjimų, kurių yra dešimtys ir gal net šimtai.

Mane pakvietė į Kauno urmo miestelį. Žinau, daug kas vadina „urmo baze“, ar „urmo turgumi“, bet oficialus pavadinimas yra „Prekybos miestelis Urmas“, bet net ir tas yra ne visai tinkamas.

Žinote, kodėl? Nes tai ne miestelis. Prekybos miestelis galėtų būti dvidešimt palapinių, ar kažkas panašaus. Ar trisdešimt kioskų.

Yra įdėta net ir mano nuotrauka

Aš nežinojau, ko tikėtis. Aš maniau, kad šiaip sau nekvies žvaigždės tenai apsilankyti, bet nežinojau, ką rasiu.

Vieno nesitikėjau, kad aš pamatysiu parduotuvių ne miestelį, bet miestą, kokius mačiau Amerikoje, Britanijoje ar Italijoje (ten vadinami „designer outlets“, dizainerių parduotuvės su mandrais prekių ženklais visą laiką ant išpardavimo, čia truputį ne taip). Čia radau kažką panašaus, bet žymiai didesnio.

Žalias kokteilis

Aš nejuokauju. 17 hektarų, 2500 parduotuvių. Jie sakė, kad reikia keturių valandų, jei nori apeiti visas parduotuves. Ne. Per keturias valandas gal praeisi visais koridoriais per visus prekybinius taškus. Jei nori nueiti į kiekvieną parduotuvę ir kiekvienoje praleisti po MINUTĘ, tai šitam reikėtų 42 valandų.

Todėl jūs gal manęs nevertinsite iš neigiamos pusės, jei nepradėsiu vardinti, ko ten yra. Drabužiai, tušinukai, įrankiai, maistas, gėrimai, lygintuvai, piniginės, knygos, antikvariniai medaliai – aš manau, kad ten nėra tik branduolinių ginklų ir automobilių (ta prasme, automobiliai yra, tai yra žmonių, atvykusių ten, automobiliai, 3000 parkavimo vietų). Ten yra šiaip jau visko.

Dydžiai čia yra neapsakomi

Ką noriu pasakyti, kad jei ten nerandate kažko, ko jums reikia, tai jums to dalyko nereikia. Patikėkite manim, aš geriau žinau, ko jums reikia, ir jūs tuo įsitikinsite, atvykę čia.

Vien „Centrinis Kauno Turgus“, kur stovėjau apspangęs didžiuliame, Žalgirio arenos dydžio paviljone, ir gėriau žalias sultis iš kažkokių žolių, yra kažkas kito. Ten net duoną kepa indiškame senoviniame tandoore, nekalbant apie viską kitą, ką ten parduoda. Eikit dar pažiūrėkit nuotraukų apie tą turgų čia – nes aš negalėjau tiek prifotografuoti, kiek jie yra prifotografavę.

Indiškas duonos kepimo pečius

Šis turgus yra neįtikėtinas. Čia neini apsipirkti, čia eini į medžioklę. Pasižiūri į senovinius angliškus autobusus, kurie yra pastatyti prie įvažiavimo, supranti, kad čia yra bepročiai, bet gerąja prasme, pavalgai kažką, na, ir puoli medžioti visko, ko tikėjaisi rasti ir ko nesitikėjai rasti.

Centrinis turgus yra visas centrinis

Ir dar ten yra didžiulis pieštinis pano, vaizduojantis senovinę stotį (aš manau, kad tai yra Paddingtonas Londone, nes tai buvo mano geležinkelio stotis, kai aš gyvenau Anglijoje), ir ten yra ne tik Anglijos karalienė, bet dar visokie personažai ir miestelio gyventojai. Aš niekada nemačiau niekur tiek dėmesio moderniai monumentaliajai dailei. Anksčiau kokia Sofija Veiverytė nutapydavo vieną kitą freską ligoninėje ar kolūkyje, bet čia tų piešinių yra dešimtys.

Atvaizdai yra fantastiški

Prašau, apsilankykite, nes jūs negalėsite patikėti, kad ligi šiol nebuvote ten. Aš negalėjau patikėti, ir važiuosiu vėl, net jei man nieko nereikės, aš vis tiek rasiu ten ką nusipirkti.

Prekybos miestelis Urmas, Pramonės pr. 16, Kaunas. Tel. +370 37 350 662. www.urmas.net

Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 09:00 iki 18:00, sekmadieniais nuo 09:00 iki 15:00.

Žmonės, kurie neleidžia kalbėti

Šitie žmonės jums paaiškins, ką galima daryti ir ko negalima daryti

Miesto Kronikos – Coffee Inn

Žinote tą posakį, kad palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais? Tai čia ne apie juos.

Čia bus apie žmones, kurie atrodo kaip taikdariai, nes jų kalbos yra gana panašios. Apie ką kalbu? Apie tuos (ir dažnai – apie tas), kas visus visą laiką tildo.

Jūs galite pasakyti ir pastebėti ir parašyti bet ką, ir visada atsiras kas nors, kas jums praneš, kad apie tai kalbėti neapsimoka, nereikia, ir kvaila, ir yra kelios priežastys, kodėl.

„TAI VISIEMS ŽINOMA“. Taip, šitie žmonės jums visada praneš, kad jūs be reikalo kalbate, nes čia jokios naujienos nepasakėte. Jie nori jums pranešti, kad jūsų pasisakymas yra menkavertis, o jūs – informacinis impotentas, nes siūlote kažką, kas visiems žinoma. Tačiau tai nėra kalba apie informaciją. Tai yra kalba apie jus – tie sliekai nori pasikelti savo savivertę nuo minus devynių tūkstančių iki maždaug -8956, šiek tiek suniekinę jus. Jiems taip atrodo, kad čia jus suniekino.

„AR APSIMOKA BURNĄ AUŠINTI DĖL ŠITO?“. Jie jums nurodo, kad jūs kalbate nesąmones, apie kurias nereikia kalbėti, bet tai dar ne viskas. Jie jums praneša, kad jūsų protinės galios yra tokios menkos, kad jūs pats nežinote, kaip jums verta panaudoti jūsų pačių kalbos padargus. Dar yra paniekinamas, patronizuojantis variantas: „Na, ir palengvėjo tau, kai taip pasakei?“ – suprask, pašnekovas ne tik girdėjo, ką jūs norėjote pasakyti, bet ir už jus geriau žino, kodėl jūs taip kalbate, ko siekiate ir kokie kompleksai jus kankina. Jūs esate jiems, kaip atvira knyga.

Tokie žmonės dar dažnai į jūsų kalbėjimus ir rašymus jums praneš, kad jūs turbūt esate labai nuskriaustas ar nelaimingas. Jie tai mato iš jūsų žodžių. Dar yra tie stebuklai, kurie man praneša, kad aš savo talentą netinkamai panaudoju. Yra keista, kad jie, neturėdami talento, sugeba duoti metodinius nurodymus tiems, kas jį turi.

„KODĖL NEKALBI APIE…“ – čia grynuoliai. Jie, vietoje jūsų aptariamos temos, pateikia jums alternatyvinę, ir jums siūloma pasiaiškinti dėl savo pasirinkimo. Tai tas pats, kas prašyti pasiaiškinti žmogų, kuris valgo obuolį: „o tai varškės nemėgsti?“. Aš net neturiu nuomonės apie varškę. Aš net nepagalvojau apie ją. Aš norėjau obuolio, idiote. Čia tie patys žmonės, kurie, pranešus jiems apie savo atostogų planus, visada paklausia, kodėl jūs nevažiuojate į kokią nors kitą šalį (absoliučiai nesvarbu, kokią – svarbiausia, kad būtų atvirkščiai).

„TAI ČIA TAIP VISADA BUVO IR BUS“. Tai subtilesnė atmaina, nei „tai visiems žinoma“. Jie nesako tiesiai, kad jūs tik ką pasakėte seną naujieną („anokia čia naujiena“). Ne. Jie jums tik ką pranešė, atsainiai ir suprantamai, kad jei jūs aptariamoje srityje būtumėte gerai informuotas, arba ekspertas (kaip jie), tai nenusišnekėtumėte, kaip visiškas neišmanėlis, pranešdamas kažką, kas normaliems žmonėms (t.y., bent jau minimaliai išmanantiems, koks jūs tikrai nesate) yra savaime suprantame ir neverta aptarimo. Jie moka taip paniekinamai prunkštelėti. Su jais labai greitai praeina noras kalbėti. Jie tai žino, ir todėl nepasiduoda, bet, kaip kačiukui, pasiūlo ant siūlo valkiojamą kaspinėlį. Kai kas patiki.

„O KAIP JUMS ATRODO?“ – dar labiau piktybinis variantas. Jie pradeda nuo to, kad pavaizduoja jautrumą ir netgi susimuliuoja šiek tiek dėmėsio jūsų nuomonei. Jie paklausia, kaip štai šis klausimas atrodo jums. Naivesni patiki ir komiškai pasitikėdami išdėsto savo požiūrį. Tada seka pasirodymo razina: jūsų nuomonės tik ką klausęs asmuo griebia įgudusia ranka šlapią skudurą ir gerai išlavintais judesiais pliauško jums per veidą, ir kuo nuoširdžiau atsakėte, tuo smarkiau gausite, nes jūs naivus kvailelis, ir tik ką patikėjote sena apgavyste. Jums negailestingai ir su pasimėgavimu išaiškina, kodėl jūsų nuomonė yra visiška nesąmonė, ir išdėsto, koks jūs esate naivus ir kvailas, kad tokią turite. Čia panašiai kaip naujoką kalėjimo kieme apgauna, draugiškai pasiūlę kepuraitę su gaidžio skiautere („čia kad tavęs neperpūstų, tiesiog tau trumpai plaukus nuskuto, tu juk nepratęs“). Naivuoliai užsimaukšlina kepuraitę, ir toliau turi daug, daug mėnesių gailėtis savo sprendimo.

„IR?“, „TAI?“ – čia jau tikras hardkoras. Šitie yra kupini tokios paniekos jums, kaip kalbėtojui ir pašnekovui, kad net negali užduoti klausimo. Jie yra padėties imperatoriai, ir numeta jums tik vieną skiemenį, signalizuojantį, kad jums suteiktos kelios minutės pasiaiškinti dėl savo anksčiau pasakytos kvailybės, kad pasiaiškinimas būtų dar žiauriau sudirbtas ir ketvirčiuotas.

Prekių ženklai, būkite prakeikti

Jau tie didieji prekių ženklai su savo gražiais vaizdais. Kaip mes jų nemėgstame

Esi lietuvis? Tada tu, greičiausiai, esi apsimetėlis, nes kalbi vienaip, galvoji dar kitaip, o elgiesi trečiaip.

Tu vaikštai į „vyno degustacijas“ ir tau ten duoda (kaip tu manai) degustuoti, bet tu net nežinai, kas yra degustavimas, tu tiesiog paragauji vyno, kurį tau įpila, ir paklausai, kad jis kažką laimėjęs, kažkokį konkursą, apie kurį tu nieko nesi girdėjęs nei iki tol, nei girdėsi po to. Tada nusiperki to vyno dėžę ir parsiveži namo, ir tada jautiesi geriau prieš tuos, kas toje degustacijoje nebuvo. Nors vyno net šiaip ir nemėgsti, tau skaniau alus.

Ir vyną, ir alų geri iš brangių taurių, kurias tau pardavė per ypatingą pusės kainos akciją (kitaip nebūtum pirkęs), ir visiems sakai, kad skonis visai kitas, nors pats tuo beveik netiki. Ne, palauk, kartojai tai daug kartų ir pats pradėjai po truputį tikėti.

Tavo gyvenimas yra melagysčių maratonas, kurio startas yra tavo gimimas.

Žmonės meluoja nuo jaunystės, apsimeta tais, kuo nėra, kad su jais elgtųsi geriau, negu jie nusipelno, ir vertintų juos labiau, nei jie iš tikrųjų yra verti. Jie žino, kad blogai valgyti mėsainius, todėl sako, kad nekenčia mėsainių, bet tris kartus per savaitę valgo mėsainius, todėl atrodo taip, lyg tris kartus per savaitę valgytų mėsainius. Sako „mano stambūs kaulai“.

Jie visą laiką kalba, kad nėra ką žiūrėti per televizorių, ten tik „24 valandos“ ir „TV pagalba“, ir visą laiką žiūri televizorių, dažniausiai „24 valandas“ ir „TV pagalbą“. Moterys, kurios sako, kad nebeliko vyrų, kurie visi tinginiai ir mazgotės, išteka pirmosios (greičiausiai todėl, kad neliktų visai be mazgotės). Ir, žinoma, į akis sako „kaip tu gerai atrodai, Ievut“, už akių sako, „matei Ievą – kokia išsinešus, ką ji galvoja su tokia maike, atkišus papus, ji mano, kad gerai atrodo“, o pati sau galvoja „gerai atrodo, kekšė marinuota, o jai kas, tokios tik vyrams ir patinka“.

Tačiau didžiausias, stipriausias lietuvio-apsimetėlio santykis, pagrįstas melagyste pačiam sau ir visiems aplinkui, yra santykis su prekių ženklais.

Lietuvis niekina prekių ženklus, bet ne šiaip niekina, kaip, sakykim, tuos žmonės, kurie yra blizgiuose žurnaluose, kuriuos jis apipila pamazgom, bet norėtų su jais draugauti, jei tik galėtų. O ne. Lietuvis prekių ženklus niekina ir nekenčia, kaip doras tikintysis nekenčia šėtono. Maža nekęsti paties raguotojo, reikia dygėtis jo išvaizda, jo manieromis, jo darbais ir visais jo pakalikais ir tarnais.

Todėl lietuvis reiškia neapykantą prekių ženklams (kuo didesnis prekės ženklas, tuo didesnis įniršis), bet ne tik jiems patiems, bet ir jų savininkams, akcininkams, prekių ženklų kūrėjams, dizaineriams, kreatyvininkams, maketuotojams ir spausdintojams, klipų filmuotojams ir montuotojams, užkadrinio balso garsintojams, bei taip pat portalams, žurnalams ir kitiems leidiniams, televizijai ir radijui, lauko skydams ir oro balionams, tuos prekių ženklus reklamuojantiems.

Nelieka nuošalėje ir tie, kas prekės ženklus suveža iš logistikos centrų, sustato į lentynas ir pardavinėja. Jei kas nors savo veidą sugretina su prekės ženklu, jis pigus parsidavėlis. Jei gavo daug pinigų, vis tiek pigus. „Pigu“ yra tai, ką gauna kitas, o ką moku aš, tai visada brangu. Nesvarbu, ar aš skundžiuosi, ar didžiuojuosi išleistais pinigais, bet aš esu brangus, o ne pigus, kaip tie kiti.

Ir, žinoma, piramidės viršūnėje yra kolegos-vartotojai: avys, nemąstantys vartotojiškumo vergai, robotukai, reklamos aukos, dvasiškai akli ir emociškai kurti, į švilpukus tereaguojantys pirkėjai, besimeldžiantys prekių ženklams. Nes jie yra ne tik tokie patys, kaip juos niekinantys: jie yra tie patys, kas juos niekina.

Lietuvis vartotojas nekenčia pats savęs už savo meilę prekės ženklams. Nes lietuvis vartotojas prekės ženklą dievina ir garbina labiau už viską, ir priima 50% pirkimo sprendimų, remdamasis būtent prekės ženklu (likusius 150% pirkimo sprendimų jis priima, remdamasis gaminio kaina, nes perka tik per akcijas, tiesa, ir tais atvejais jis juokiasi iš visų, kas perka per akcijas, „dabar jau subėgs pirkti, kaip avys, tuoj stogą nuneš“, o paskui bėga pats, kad tik spėtų nusipirkti per akcijas). Prekės ženklas realybėje yra jam kaip kelrodė žvaigždė, nuo kurios jis niekada nenuleidžia nei akių, nei piniginės.

Didžiausiems prekių ženklams tenka didžiausia raganų puota. Lietuvis, pavyzdžiui, mėgsta alų (jis galvoja, kad mėgsta todėl, kad yra šiaurietis ir vikingų palikuonis, kas labai galimai yra tiesa ir vienas iš nedaugelio dalykų, kur vartotojo įsitikinimai sutampa su tikrove), ir jo protavimo procese daugiau nei pusę laiko užima galvojimas apie alų. Tačiau jis nuolatos kalba, kad nieko nėra blogiau už didžiuosius alaus ženklus. „Švyturys“ yra didžiausias, ir todėl jis yra piramidės viršuje. Lyderis yra kaip apžvalgininkas Užkalnis: jį žino visi, ir todėl jam visos strėlės.

„Švyturys“ yra kaip tas didelis, taip sakant, švyturys, nes gauna apdovanojimus (žinoma, galima sakyti, kad nupirkti, tada nueikit ir jūs nusipirkit, ha ha, kur pirksit, „Perlo“ terminale ar „Akropolyje“, o gal jei jie būtų perkami, tai jų ir kiti būtų prisipirkę, ar neatrodo? Tylite, nieko nesakote).

Būtent „Švyturys“ padarė premium „Raudonų plytų dirbtuves“, kur yra ne tas pats alus, išpilstytas į kitus butelius, o tikri maži kraftiniai gamintojai, kurie gali eksperimentuoti ir daryti klaidas, iš kurių paskui sėkmės kyla.

Lietuvis taip mėgsta kalbėti apie nemeilę „Švyturiui“, kad net tie šimtas tūkstančių asmenų, kurių kiekvienas rašo savo tinklaraštį apie alų, kurio niekas neskaito, išskyrus autorių, daugiausiai rašo apie tuos kraftinius, mažų daryklų, retus aliukus, apie juos nieko iš esmės nepasakodami, išskyrus tai, kad jie nėra „Švyturys“ arba „Utenos“. Maisto tinklaraštininkės moterys, savo ruožtu, rašydamos apie restoranus, kur apsilankė su savo mielomis draugėmis (jos, žinoma, širdyje taip negalvoja apie tas drauges, kad jos mielos, bet čia jau gal kitam straipsniui), rašo arba (a) kad viskas buvo gerai, tik be reikalo „Švyturio“ alus, arba (b) „Švyturio“ alaus nebuvo, kaip tai gerai, ir paskui dar penkias pastraipas apie tai, kaip būtų blogai, jeigu jo ten būtų buvę. „Žinau, tu apsirengusi, bet po drabužiais tai tu nuoga. Tu kekše.“

Aš tai, pavyzdžiui, geriu „Švyturį“, ir man ne tik negėda, bet aš parduotuvėje noriai ir išdidžiai parduotuvėje dedu skardines į vežimėlį. Kodėl skardines, o ne butelius? Kad lengviau nešti būtų. Nors kartais ir butelius perku, kai ypač stiprus jaučiuosi. Bet čia ne apie tai.

Čia aš apie tai, kad jaučiuosi gerai, pirkdamas rinkos lyderį. Suprantate? Kai perki rinkos lyderį, tai ir pats tampi truputį labiau lyderis. Žinoma, man nereikia būti labiau būti lyderiu ir garsenybe, negu esu, nes aš ir taip esu numeris vienas. Bet vis tiek gerai,. Dar yra kažkoks papildomas, geras, arogantiškas malonumas pirkti iš didžiausio. Čia toks Amerikos pojūtis Lietuvoje, kai turi būti plačiausias kelias, didžiausias pastatas, ilgiausias paplūdimys, didžiausias burgeris, ir, kaip jau matome, didžiausio prekės ženklo alus.

Didžiuojuosi prezidente, kaip niekada

Autorius susimąstęs (nuotrauka: Drama Burger)

Tai buvo išdidus momentas NATO viršūnių susitikime. Ne tik dėl to, ką komentuoja visi – kad Baltijos šalys pagaliau yra nebe kitokios, klišos, raišos ir išlygomis apipintos, NATO įnamės, o visateisės narės.

Tas yra puiku, bet aš noriu atkreipti dėmesį į kitą dalyką, dėl kurio aš didžiuojuosi savo prezidente. Didžiuojuosi kaip niekada. Dalia Grybauskaitė atvirai atsisakė kalbėtis su Rusijos žiniasklaida, tai buvo pastebėta ir įvertinta pasaulyje. Ukrainoje ir kitose laisvę mylinčiose šalyse mes turėjome daug gerbėjų, dabar turime jų dar daugiau. Daug tūkstančių žmonių dar kartą išgirdo, kad lietuviai yra ne kokie nors pastumdėliai, kurie mandagiai šypsosis mėšlabridžiams iš melo ir propagandos fabrikų, pilančių nuodus į eterį 24 valandas per parą ir septyniais dienas per savaitę. Dalios Grybauskaitės poelgis buvo tiesioginis spyris į dantis Vladimiro Putino režimui, tiksliau, jo šakalams, apipavidalintiems ir perrengtiems žurnalistais, cypaujantiems savo propagandiniuose televizijos kanaluose. Rusijoje jie vadinami tiesiog „kanalais“, lygiai kaip kinų maistas Kinijoje yra tiesiog „maistas“. Kitokios televizijos Rusijoje seniai nebėra.

Gal kai kam atrodo (žinau, kai kam tikrai atrodo), kad prezidentė privalo vienodai bendrauti su visa žiniasklaida ir mandagiai atsakinėti į klausimus, nepriklausomai nuo to, kas klausia. Nieko panašaus. Niekur tokia taisyklė nėra įrašyta. Prezidentė turi pareigą ir priesaiką savo šaliai, o ne Rusijos televizijos kanalams.

Daugeliui dabar atrodo, kad Dalia Grybauskaitė elgiasi netinkamai ir kad turėjo patylėti, pasikuklinti, nesusireikšminti, kaip siūlo daugelio drovių valstiečių vidinis balsas-patarėjas, ir, tikriausiai, mandagiai pakalbėti tas pačias, jau daug kartų pakartotas frazes rusų korespondentams. Daug yra tokių Lietuvoje, kurie puikiai žino, kaip ir ką turi daryti ir sakyti prezidentai ir kiti vadovai. Jie tokie protingi, tik viena bėda – jų pačių niekas neišrinko ir nepakvietė vadovauti. Bet jie gali kitiems patarimų padalinti. Teisingiausia, ką daro prezidentė, yra neklausyti kritikos, niekada neatsiprašinėti ir dažnai daryti tai, kas išveda priešininkus iš pusiausvyros.

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-didziuojuosi-d-grybauskaite-kaip-niekada.d?id=71792766

Lietuviškasis „Titaniko“ filmo tęsinys jau dirbtuvėse

Mantvidas Žalėnas ir raudonakis laidos vedėjas

Prodiuseris Mantvidas Žalėnas yra tas žmogus, kuris turi nešti visą atsakomybę ne tik už reklamas prieš filmus, kurią rodo mūsų kinoteatruose ir kitokiuose multiplekso kultūrnamiuose, kai mes gardžiuojamės papkornu, bet ir už filmus, tokius kaip „Tarp mūsų, berniukų“ arba „Nepatyręs“ (viename jų filmavosi ir Andrius Užkalnis), ir už filmų platinimo beigi reklamos darbus ir per tokius žmonės, kaip jis prieš seansus rodo A.Užkalnio knygų reklamas. Ne kas kitas, kaip Mantvidas Žalėnas sugalvojo patrolinti Artūrą Račą ir įdėti į jo dabar jau nusibaigusį puslapiūkštį faktai.lt visam mėnesiui Užkalnio knygų banerį, dėl ko minėtas A.Račas turėjo teisintis skaitytojams ir sakė, kad čia jis tipo visai ne Užkalnį reklamuoja, ir tipo nušokit nuo tilto, atmatos, tfu. Buvo daug gero juoko.

Dabar šioje laidoje Mantvidas, kuris yra iš Utenos ir todėl tam tikra prasme yra aukštaitis, reziduojantis Kaune, papasakoja apie tai, kokie filmai Lietuvoje gali atsimušti pinigus ir kodėl tai daugiausia vyrų ir moterų santykių komedijos.

Tačiau ne viskas yra vien tik filmai su Ineta Stasiulyte po kaldra. Pasirodo, kitas ambicingas projektas yra „Titaniko“ ir „Žvaigždžių karų“ tęsinys lietuviškai, su laivais (šiuo metu jau butaforija yra gaminama) ir kitais dalykais, kokių Lietuvos kine dar nebuvo. Kadangi bus big budget, tai ir finansavimo sprendimas neeilinis: tik šitie žmonės Kaune galėjo sugalvoti gauti finansavimą iš „Lietuvos geležinkelių“.

Visa laida yra čia.

Jie negali gyventi be

Vakaro akimirka. Fotografas Ramūnas Danisevičius su bičiuliu.

Coffee Inn – Miesto Kronikos

Kas yra su žmonėmis, kurie giriasi savo priklausomybėmis? Aš nekalbu apie narkomanus, kuriems tikrai blogai be kažko – jie nesigiria tuo, kaip jiems reikia heroino.

Aš kalbu apie paprastus, sveikus (maždaug sveikus) žmones, dažnas kurių turi apmokamą darbą, kurie yra labiausiai pasaulyje užknisantys individai, nes jie privalo visiems pranešti, be ko jie negali gyventi. Dar ir meluoja, nes aišku, kad gali gyventi. Nė vienas žmogus dar nenumirė todėl, kad nesuvalgė bandelės su razinomis.

„Aš kol kavos neišgeriu ryte, esu negyva. Negaliu be jos gyventi.“ „Šitas šampūnas yra mano išsigelbėjimas. Jei jo neturėčiau, aš numirčiau. Manęs ne-bū-tų. Mano plaukai būtų tragiški.“ Tragiški plaukai paprastai yra baisiau už Rwandos genocidą, tačiau, skirtingai nuo Rwandos genocido, jų niekas nepastebi, išskyrus jų turėtoją, kuri irgi jų nemato be veidrodžio.

„Mano virtuvės neįmanoma įsivaizduoti be šafrano. Neįmanoma. Tai man gyvybės ir mirties klausimas.“

Ką čia nusišneki? Nori, pasakysiu, kaip tavo virtuvė atrodo be šafrano? Išimk iš spintelės šafraną ir išmesk pro langą. Štai, dabar tu turi virtuvę, kurioje nėra šafrano. Įsivaizduoti buvo paprasta.

„Negaliu be ledų. Man jų taip reikia, kad, atrodo, galėčiau ką nors užmušti.“ Blogai sakai. Užmuštum, brangioji, sėstum į kalėjimą, o ten tikrai su ledais būtų sunkiau. Ten galėtum savo kameroje būti kiečiausia. Tave vadintų „Ūmioji Agota, kuri užbadė žmogų negyvai, nes negavo ledų.“ Visi gerbtų. Kameroje.

Kodėl mes gyvename tokiame pasaulyje, kad yra šaunu girtis tuo, kad žmogus, Dievo kūrinys, mano esąs mirtinai priklausomas nuo kažkokio skystimėlio ar kažko valgomo ar apskritai kažkokio daiktelio, ir – maža to – galvoja, kad pasigyręs apie tai, jis parodys kažin kokį savo išskirtinumą ar šaunumą? Tai juk didelis trūkumas, defektas, o tu giriesi.

Čia kaip tie, kas giriasi, kad yra „geografiniai kretinai“. Girdėjau tokį kalbėjimą. Taip kai kas šneka apie save. Čia tie žmonės, kurie ne tik nesiorientuoja, bet tuo didžiuojasi. Kita stadija jau yra „nepažįstu raidžių“. Palauk, bet beveik ir tokių būna. „Kažką ten man atsiuntė iš banko, aš NIEKO nesupratau.“ Gavai lietuviškai laišką, ir esi toks durnas, kad nesupranti, kas ten parašyta? Tai nors nesigirk, prietranka.

Panašiai, kaip tos mamytės, kurios giriasi, kiek išgėrė per atostogas, ganydamos vaikus kur nors Nidoje ar Palangoje. Joms atrodo, kad čia yra dvigubas privalumas: kartu ir kietos amazonės, kurios geria smarkiau už diedus, ir gal kartu kas nors jų pagailės, nes supras, kad juk pila ne iš gero gyvenimo. Čia joms taip atrodo, ir tik joms. Visi kiti galvoja, kad jos yra atsilupusios, nestabilios alkoholikės, maža to, tokios nykios, kad nieko daugiau neturi apie savo gyvenimą papasakoti, išskyrus taip, kaip susivertė butelį balto į gerklę. „Gėriau kaip vandenį“. Girtis tuo, kad prisigėrei, galima tik iki 16 metų amžiaus – tik tada tai yra atleistina.

Paminėjau geografinius kretinus, ir pasakykite jūs man, kas įvyko su mūsų taksi automobiliais, tiksliau, jų vairuotojais. Anksčiau Lietuvos Respublikoje, norėdamas vairuoti taksi automobilį, privalėjai įvykdyti tris reikalavimus: (1) turėti skaitliuką ir plafoną, (2) turėti radijo imtuvą, kuris pagautų „Russkoje radio“, ir niekada nekeisti dažnio, ir (3) niekada nesiprausti. Viskas buvo paprasta, taisyklių visi laikėsi. Kvepėjo nelabai gerai, bet visi nuvykdavo daugmaž ten, kur jiems reikėdavo.

Dabar viskas pasikeitė. Dabar prie vairo susodino tuos, kas nepažįsta miesto ir nemato dėl to problemos. Kaip jos atrinko, man yra paslaptis, nes mano vidutinis pažįstamas miesto gyventojas sugeba nuvykti į pagrindinius miesto rajonus, oro uostą ir prie Lidlo be jokių trikdžių. Na, gerai, gal nežino Beatričės gatvės sostinėje, bet tai jos niekas nežino, išskyrus mane. Įtariu, net ir tos gatvės gyventojai nelabai ją žino. O šitiems taksistams dėl savo neišmanymo nėra jokios problemos. Jie turi planšetę (o kartais ir dvi) ir navigacijos daugiau, nei JAV kariuomenė per karą Irake, jiems galima paskambinti ir atsiųsti žinutę, bet tuo pačiu metu jie yra iškasti iš po žemių egzemplioriai, kurie (literally) klausia, kai juos paprašai nuvežti į Rotušės aikštę, „koks adresiukas būtų“. Aš manau, jei tu negali nuvažiuoti sostinėje į Rotušės aikštę, tau nereikia nei važinėti, nei kitus vežioti.

Aš jiems kada nors padiktuosiu adresą „Tarakonų 10“, ir žiūrėsiu, ar tikrai jie bandys suvesti į navigaciją. Bus dar juokingiau, kai pasirodys, kad toks adresas tikrai yra.

Apie nostalgijos grėsme kūrybiškai asmenybei

Režisierius Kristijonas Vildžiūnas, kaip Dorianas Grėjus, yra nepaliestas laiko

Mes visi galvojame, kad nostalgija ir praeities rakinėjimas ir grežiojimasis į ją yra vienareikšmiškai gerai. Gyvenimas praeitimi tapo ne tik gyvenimo būdu, bet ir galinga industrija: žmonės geriausiai perka tai, kas yra iš praeities, perka ir prašo dar – muziką, vaizdus, prisiminimus, madas, namų interjerus.

Esu taip pat kaltas, kaip ir daugelis kitų: bent jau dvi mano knygos, Evangelija ir Evangelija II, yra nostalgijos produktai, tegu ir labiau sofistikuoti, negu Facebook grupės, pasakojančios apie tai, kokia gazirofkė buvo Tarybų Sąjungoje, bet vis tiek nostalgijos produktai.

Kristijonas Vildžiūnas yra pripažintas lietuvių režisierius, dabar baiginėjantis naują filmą „Senekos diena“, kuris yra su jo grupės, buvusios jaunystėje („Šiaurės Kryptis“) dainų saundtreku, ir filmas daugumoje yra apie santykį su dabar ir su tuo, kas buvo. Ir čia buvo pasakytas labai svarbus dalykas, kurio įsikibau, nes man tai buvo autoterapinis dalykas, atsakinėjantis į klausimus vieną po kito.

Kristijonas kalbėjo apie praeitį, kaip apie akmenų prikrautą kuprinę, kuri sveria pečius, ir dėl kurios yra sunkiau eiti. Gyvenimas praeitimi yra patrauklus, įtraukiantis kaip narkotikas, labai viliojantis, bet jis ne tik mus griauna iš vidaus, išsiurbia jėgas, bet ir užima jėgas, užpildo mūsų gyvenimo kambarius, kaip tas pakvaišęs pensininkas, kuris kaupia senus laikraščius, deda juos stirtomis vieną ant kito, kol pagaliau bute nebėra kur pasisukti dėl šiukšlių. Mes iš tokių juokiamės, bet jie yra mes, kai mes pradedame gyventi praeitimi, dažnas įklimpstame ir nebegalime išsilaisvinti ir tada reikia dar daugiau praeities.

„Nauja – tai gerai užmiršta sena“, sako tokie žmonės, beveik didžiuodamiesi, arba ne beveik didžiuodamiesi, o tiesiog didžiuodamiesi ir džiaugdamiesi tuo, kad gyvena atrajodami, arba perkramtydami sena atrarojimą.

Tas matyti ir estetikoje – dalykau jau nebegali būti gražūs be praleidimo per Instagramo fake-senovinius filtrus, dizainas ir drabužiai taip pat turi būti apie replikavimą kažko, kas jau kažkada buvo ir kažką reiškė, ir kadangi visi yra sutarę, kad anksčiau buvo geriau, tai dairymasis atgal irgi yra labai gerai, tuo pačiu visuotiniu sutarimu.

Ir tada dabarčiai ir ateičiai visai nebelieka nei laiko, nei vietos. Jos būna išstumtos iš gyvenimo, kaip narkomanui iš jo gyvenimo viską išstumia priklausomybė. Kažkada aš buvau labai tvirtai už žolės legalizavimą. Tada Amsterdame pamačiau tuos degradavusius žolininkus coffee šopuose, kurie nieko daugiau nedarė, tik rūkė žolę, ir jie nieko daugiau savyje neturi, kaip mintis apie žolę ir dėl žolės ir tai yra jų pradžia ir pabaiga ir viskas, ką jie turi. Pati žolė yra nieko baisaus, tik kai ji užima visą vietą, tai jau yra nekas. Tas pats ir su nostalgija.

O dar Kristijonas Vildžiūnas su manimi mokėsi architektūrą Statybos technikume, o dar paskui ir Vakarinėje mokykloje (Vilniaus suaugusiųjų Varpo gimnazijoje) ir mes buvome draugai, ir tai buvo, kaip Kristijonas prisiminė mano laidoje, prieš trisdešimt metų, ir jeigu tai nėra baisu ir sena, tai aš nežinau, kas yra baisu ir sena. Taip giliai į senovę geriau nekapstyti. Tai aš ir nebekapstysiu.

Visa laida yra čia.

 

Aš esu kosmonautas (oro balionas ir 6 km)

Andrius Užkalnis prie DELFI baliono (foto Šarūnas Mažeika for DELFI)

Jei nori būti viršuje, reikia nesustoti ir visą laiką daryti kažką naujo. Oro balionas man nebuvo techniškai naujas dalykas – aš buvau keliavęs oro balionu gal prieš 22 metus (norėčiau sužinoti ir prisiminti, kas tada pilotavo balioną, kai aš buvau visai jaunuolis), bet dabar orobalionai.lt pasiūlė mane ir DELFI operatorių, video prodiuserį ir fotografą pakelti į orą, kad man nepasirodytų vieniša.

Pilotas buvo Vytautas Samarinas; jei norite, kad jums būtų geras skrydis, tai pasirūpinkite, kad keltų jis, nors gali ir nepasisekti, jei tuo metu jis pilotuos kur nors Kenijoje, Dubajuje ar Vietname ar dar kur nors kitur.

Taip atrodo iš kokio kilometro (foto: Andrius Užkalnis for Protokolai)

Linksmybė buvo tame, kad mes kilome į 6 kilometrų aukštį, tai yra, 6 kartus auksčiau, nei paprastai kyla žmonės su balionais. Šeši kilometrai yra taip daug, kad reikia deguonies kaukių.

Žinoma, kaip visada, atsirado internete debilai ir išsigimėliai, kurie pradėjo aiškinti, kad jokių deguonies kaukių nereikia, nesąmonė, jie kopė į Himalajus daug kartų, ir dantimis stabdė skrendačias į juos kulkas, ir jie žino. Jie nieko nežino, jie idiotai, tokius reikia persekioti pagal įstatymus. Kaip aš nepernešu šitų freelance specialistų, kurie sėdi ir aiškina, kad viską reikėjo daryti ne taip, tai aš jums negaliu perduoti. Jų tėvus reikėtų suimti, atvežti į veterinarinę kliniką ir sterilizuoti įstatymo numatyta tvarka.

Ką jiems patiems reikia daryti, tai aš jums nesakysiu, nes man neleidžia Lietuvos Respublikos įstatymai.

Paprastas automobilių junkyard, o kaip gražu (nuotrauka: Andrius Užkalnis for Protokolai)

Iš viršaus žiūrėti į apačią nėra baisingai įdomu, nes vaizdas kaip pro lėktuvo iliuminatorių (irgi viskas išbaltavę, because oras ir atmosfera, yeah). Iš nedidelio aukščio vaizdas žymiai geresnis – galima apžiūrinėti Senamiestį ir panašiai.

Gedimino pilis ir asocijuotas Senamiestis iš aukštai (nuotrauka: Andrius Užkalnis for Protokolai)

Užtat iš viršaus matosi labai toli: matai Elektrėnus, Kauną, Alytų, ir supranti, kaip nedaug tos žemės yra, ir kaip teisūs buvo tie, kas nenorėjo jos parduoti užsieniečiams, nors savo žemės neturėjo (jei būtų turėję, tiesiog nebūtų pardavinėję). Ne, aš juokauju: tie, kas organizavo referendumą, yra atsilupę kenkėjai, tegu juos maras ir kitos ligos susuka.

Sodybinio tipo mažaaukščiai mažabučiai gyvenamieji namai respublikos gyventojams, rodomi iš nedidelio aukščio (nuotrauka: Andrius Užkalnis for Protokolai)

Ir dar viršuje, pakilus yra labai šalta. Diferencialas yra apie 30 laipsnių centigreido, tai yra Celsijaus, tarp to, kas yra žemėje, ir tarp to, kas yra viršuje. Kai apačioje birželis, tai negali taip prisirengti, kaip žiemą, ir dar kūno tolerancijos tokios nėra. Išsitrauki pirštus iš pirštinės, kad pasidarytum selfie, ir viso gero, pirštai jau sušalę.

Šitas balionas atrodo labai didelis, bet susivynioja iki tokio didelio bulvių maišo ir sveria vos 200 kg (foto: Andrius Užkalnis for Protokolai)

Fotografas Šarūnas Mažeika iš DELFI aktualiai šildėsi rankas prie to dujų degiklio, kuris pripūtinėja balioną karštu oru ir verčia mus kilti.

Vytautas Samarinas pripūtinėja oro balioną (nuotrauka: Andrius Užkalnis for Protokolai)

Ir po pakilimo visą dieną esi kaip visiškai primuštas, kaip nemiegojęs tris dienas, vos pavelki kojas. Apie tai Vytautas įspėjo, bet vis tiek jautėsi keistai.

Apie šitą labai retą pakilimą yra visas DELFI filmukas, kur aš komentuoju visus dalykus žmogaus balsu ir net su deguonies kauke, prašau žiūrėti ir džiaugtis: video.

Į kosmosą kelia orobalionai.lt

Futbolininkai, žvejai, fotografai

Jau tie fotografai

Aš turi labai nedaug draugų. Netrukus turėsiu jų dar mažiau. Kodėl, klausiate jūs? Perskaitykite antraštę. Aš tas tris grupes paminėjau ne todėl, kad norėčiau jas pagirti. Ir turiu pripažinti, kad tarp mano draugų yra visų trijų grupių atstovų. Kartais VISŲ TRIJŲ grupių iškart. Ir jie nemėgsta, kai jų nepriima rimtai.

Jie visi save priima labai rimtai, ir vargas tiems, kas sugalvos pasakyti tai, ką ruošiuosi dabar pasakyti aš. Tik labai tikiuosi, kad tie iš jų, kurie iki šiol kentė mane greta savęs, kentės mane ir toliau. Sakys: „ai nieko, jis pastoviai ką nors tokio parašo“. Kitiems pabals krumpliai, ir pasidarys taip, kad aš jau ne vien prie Žaliųjų ežerų turėsiu važinėti su apsauga.

Palyginti nepiktybiniai yra žvejai. Jie, šiaipjau, niekam nieko blogo nedaro, tik kartais giriasi savo pramoga ir skundžiasi tuo, kiek pinigų išleidžia savo plūdėms, spiningams ir blizgėms, kurie visi yra absoliučiai vienodi, tik jiems (kaip ir golfo žaidėjams) kažkas pasakė, kad nuo žaislų pasirinkimo kažkas priklauso. Aš nemoku žvejoti, tačiau aš jums jau dabar galiu pasakyti, kad nuo jūsų brangių žaislų absoliučiai NIEKAS nepriklauso. Iš kur aš žinau? Nes žinau. Lygiai taip pat pasodinus Leonidą Donskį prie Ferrari vairo, jis nepradės geriau vairuoti, taip pat ir ypatinga įranga su lazeriniais taikikliais visiškai nepakeičia žuvų pagavimo rodiklių.

Aš girdžiu juos, kai jie sako, kad jiems tiesiog gera parymoti ir pažiūrėti į vandenį, ir tai juos ramina. Lygiai taip pat galima sėdėti vonioje ir žiūrėti į dušo kabinos rankeną (aš bandžiau), ir tai irgi ramina. Mane ramina betikslis skrolinimas per Tviterį. Kai skrolinu per Tviterį, reiškia, nelabai kokia mano nuotaika, ir apie nieką nenoriu galvoti, ir tai mane ramina. Žvejodami jūs tik užimate vertingą vietą prie ežero ar kito vandens telkinio pakrantės.

Futbolo mėgėjai yra žymiai blogiau. Nėra nieko liūdnesnio (neišskiriant nei krepšinio fanų, kurie šiaip turi ne aistrą, o blogą įprotį, kaip nosies krapštymą ar viešą bezdėjimą), nei futbolo gerbėjai, ne tik Lietuvoje, bet ir kiekvienoje šalyje. Tai nebūtinai turi būti futbolo chuliganai-išgamos, tokie, kaip Anglijoje, arba genetiškai brokuoti sintetinių Manchester United autfitų dėvėtojai iš viso likusio pasaulio, kurie ir savo mažamečius pūgžliukus apvelka tais proto, auklėjimo, klasės ir teisingos kilmės deficitą liudijančiais šlykščiais apdarais. Tai gali būti ir paprasti ir šiaip jau (kitose gyvenimo situacijose) visai normalūs asmenys, dirbantys visuomenei naudingą darbą, sukūrę šeimas, arba jų nesukūrę, ir visiškai neišsiskiriantys iš aplinkos.

Su jais pasidaro blogai, kai jie išsižioja ir pradeda aiškinti apie komandas iš šalių ir miestų, apie kuriuos jie nieko dorai nežino (paprastai kokią nors Barseloną), tačiau jie jums puikiai papasakos, kodėl ten vietos treneris blogai surinko komandą ir kaip koks nors žaidėjas, uždirbantis tiek, kiek visi Lietuvos futbolo žinovai kartu paėmę (jie paprastai neturi gero darbo, nežinau kodėl, bet neturi – įtariu, gal todėl, kad visi pažiūri į jų suknistus feisbuko profilius ir nebenori jų samdyti, nes futbolo aistruolis yra diagnozė, ten ištisai idiotiški postai ir diskusijos, ir prognozės žaidimams, kurie niekam nėra įdomūs), yra ne žaidėjas, o netikša, kuris visiškai nesistengia. Aš buvau keliose futbolo rungtynėse gyvenime ir dabar noriu, kad kuo greičiau nugriautų „Žalgirio“ stadioną. Būtų dar geriau futbolą uždrausti apskritai. Ir Feisbuke reikia uždrausti postus apie futbolą, kaip yra draudžiama pornografija ir prievarta.

Galiausiai, fotografai mėgėjai, arba foto-onanistai. Taip, čia tie, kas savo 80-300 mm baltos spalvos objektyvus, trikojus ir kitus statybinius pastolius tamposi į parką ir tomis patrankomis fotografuoja savo pačių snarglėtus vaikus (niekas kitas jiems nesiduoda fotografuojamas), ir paskui leidžia laiką tokių pat, kaip jie, atsilupėlių forumuose, aptarinėdami šviesą, raišką, objektyvo šviesumą, pikselius ir vieni ant kitų varydami ir stumdami iki užspringimo.

Fotografus galima išvesti iš pusiausvyros per sekundę, ne, per 1/250 jos dalį, pasakius, kad „Canon“ ir „Nikon“ iš esmės yra vienodi, o „Leica“ – tai pinigų švaistymas. Čia tas pats, kaip futbolo mėgėjo paklausti, ar Miunchene yra futbolo komanda, ir jam išpūtus akis ir pradėjus tankiai kvėpuoti, pridurti: „Man atrodo, tu klysti, Vokietija išvis nežaidžia futbolo, jie net pasaulio čempionate nėra dalyvavę.“

Tai pigūs ir lėkšti juokai, bet jie man praskaidrina dieną. Jei jūs neturėtumėt draugų, tai žinotumėt, apie ką aš kalbu, ir darytumėt taip pat.

Straipsnis spausdintas Coffee Inn skiltyje Miesto Kronikos.

Ką gero mums atnešė Lidlas?

Pieter Bruegel vyresnysis (1568). “Lidl parduotuvės atidarymas Flandrijoje.”

Kaip rusiškų gazmanovų ir kirkorovščinos potaskūchų koncertai išplauna į paviršių ir išryškina brudą, kuris gyvuoja šalia mūsų, kaip Garliavos ir žemės referendumo lunaparkas parodo, kiek aplink mus ir greta mūsų yra raganomis ir burtais tikinčių imbecilų, kaip netikėtas vizitas pas antros eilės tetą atskleidžia, kad ji savanoriškai žiūri per TV žiurkiasnukės klyzmos laidas ir pritaria jos konspiraciniams, toksiniams pūliams, taip ir Lidlo atsidarymas mums padėjo praregėti.

Dabar žinome, kad ne visi, oi ne visi, išsigimėliai išvyko ir savo durnumo Himalajus šturmuoja Anglijoje. Ne. Myžalo skysčiu užpildytomis smegenimis retardų namie liko dešimtys tūkstančių, ir jie nieko, visiškai nieko neišmoko, nesuprato ir nepasikeitė.

Būkim teisingi. Rikiavimasis į eilę su prakaituotomis senomis žyrnomis žabomis margais sintentiniais prikydais su jobanom palmėm ir užrašais АНАПА 1985 ir su bukais, praporščiko snukius demonstruojančiais diedais, kurie paskutinį kartą prausėsi tada, kai gesino Černobylį ir juos masiškai dezinfekavo chlorkalkių ir formalino mišiniu, ir neregėtai didžiuojasi tarnyba armūchos gretose, nėra veiksmas, kurio žmogus imasi dėl etninės, rasinės, socialinės priežasties, arba dėl ko nors, kas nuo jo nepriklauso. Tai – pasirinkimas. Ir kiekvienas atsako už savo pasirinkimą.

Ir nekiškite čia pensininkų, kuriuos neva norite apginti. Fizinės senatvės negalima pasirinkti, bet senos žabos arba peregaru alsuojančio kriošenos dvasinę ir emocinę poziciją pasirenka pats žmogus. Slampinėjimas su šiukšlių konteinerio formos paltu 12 mėnesių per metus yra pasirinkimas, ir todėl jis tik tiems, kas patys nori taip elgtis. Todėl ne visi pensininkai leidžia laiką, pramogaudami poliklinikų eilėse (viena nedaugelio vietų, kur galima rasti eilių), ne visi atidavinėja pinigus telefoniniams sukčiams ir ne visi, tikrai ne visi, rinkosi tai, kas senais laikais būtų idealios tarybinės pramogos variantas: įsivaizduoji, eilė iš Vokietijos (užsienis!), ir ne tik eilė, bet dar ir eilė su spurgomis. Ar gali būti kas geresnio?

Gūdžiausias tarybiniais laikais, kai po Tarybų Sąjungą važinėjo japonų dizaino paroda ir būdavo kokios nors FRG-Vokietijos Herrenvolk ūkio pasiekimų paroda, irgi ne visi, kaip galvijai, stojosi į tas eiles, kad gautų nemokamų maišelių su užsienietiškais užrašais, tušinukų ir įsegamų značiokų. Buvo ir anais laikais žmonių, kurie žvengė iš tos uždročintos bydlo-masės, prakaituojančios prie salių eilėse (nes dar jiems mažai eilių buvo prie kanopų mėsos parduotuvėse) ir nėjo ten. Aš laimingas, kad užaugau šeimoje, kuri niekada neidavo ten, kur visi varo stumdytis prie madingos išmaldos. Nes eiti su visa bydla ir tada buvo pasirinkimas. Nieko per prievartą NKVD ten nevežė.

Buvimas runkelizuotu dibilu yra išmoktas elgesys. Dėl to nekaltas niekas, tik pats senas kolūkietis runkelis su smarve iš pragertos glotkės, durna senolė, pritaupiusi ant pagrabo ir paslėpusi namuose 40.000 Lt taip, kad net pati neranda ir negali išsikeisti pašte su kitom raganom-taupyklėm, čmošnykas marozas, besifotografuojantis su celiulitine kurva-varšavke ant profilio ir su BMW ant kaverio, seniai lytinį gyvenimą pamiršusi (bet apie gangbangus su negrais slapčia svajojanti) šūdinos karjeros siekianti, o iš tiesų betiksliame darbe besismaukanti ir savivertę per brangesnius ūkininkų turgelius kompensuojanti supermama – visi jie pasirinko būti tokiais, ir visus savo elgesius pasirinko, ir už viską atsakys čia ir dabar pagal gamtos dėsnius ir dieviškąjį teisingumą.

Kaip jų daug, kokie jie buki, koks bevertis jų laikas – visa tai mes dar kartą grafiškai sužinojome Lidlo dėka. Ačiū vokiečiams, kad organizuotai, bet teisėtai ir be prievartos, suvarė juos į kelias vietas mūsų respublikoje, sustatė į eilę saulės atokaitoje (t.y., gerame apšvietime, kur jie suprakaitavo ir pradėjo dar labiau blizgėti, o taukuotos plaukų liekanos dar šlykščiau sulipo į kaltūnus), davė jiems spurgų (biškutį angliavandenių dėl energijos) ir skysčių dėl hidratacijos, paerzino, kaip Pavlovo šunis ar beždžionėles, maistu prekybos salėje (“Simba! Bananai!”), ir davė per mažai kaliaskių-vežimėlių, kad biškį paprovokuot ant agresijos, kad pakovotų, kaip žiurkės narvelyje, kai joms kelis elektrošokus užmeta tyrėjai. Ir tokiu būdu visas šis bydlofestivalis buvo užruoštas veiksmo fotosesijoms, kurias ir matėme portaluose ir žmonių soctinklų paskyrose.

Iš jų niekas nesityčiojo, tik juokėsi. Niekas ten prievarta jų nelaikė ir nežemino.

Visas gyvulinis nusižeminimas buvo jų pačių, pasirinktas ir laisva valia užsitrauktas ant savęs. Rožytės (a.k.a. Buratino Močiutės) niekas irgi per prievartą nevarinėja su jos skrybliumi ir laidojimo namų rūžu ant skruostų, kad vaikščiotų po sostinės Senamiestį. Ji pati tai pasirenka.

Taip pat ir tos kvailos, bet piktos (o gal kvailos, nes piktos) supermamos, kuri visiems sako, kad turi gerą darbą su kelių tūkstančių atlyginimu (vertimas: €1250, tai kaip ir beveik du tūkstančiai), bet karpo kuponus iš sausų pusryčių pakuočių, kad išloštų rogutes snargliui Dominykui, kurios bus gerai ant žiemos sezono, jeigu išloš – supermama pati renkasi taip daryti, nes jai taip norisi.

Tie žmonės žeminosi ir niekinosi patys. Jie patys mums pranešė, kad jų laikas – šūdas, be jokio pritaikymo, ir kad jų protas – myžalas, ir prarūgo nenaudojamas, ir viskas, ką jie gali, tai stoti eilėn, paklausę, kas paskutinis, nes tai vienintelis išsiugdytas įgūdis, kurį jie turi. Jie dar bando taikyti tai poliklinikose, kur jau yra numeriukai ir jiems jau beveik nebepavyksta jų kerai, ir seniūnijose, kur tokie, kaip jie, vis dar valdo teritoriją. Bankai, Regitra, savivaldybės langeliai, registrų centras, VMI, migracijos tarnybos jau iš jų smirdančių letenų pageltusiais nuo Kastyčio ir Primos dervų yra išplėštos, ten viskas vyksta jau ne pagal jų taisykles.

Lidlo atidaryme jie pamatė paskutinį savo Stalingradą: kelis lopinėlius žemės, kur jie dar gali sulošti pagal savo taisykles, tai yra, grūsdamiesi su kitais debilais idiotiškoje eilėje prie prekių, kurių pavadinimo ir paskirites jie atėję net nežinojo. “Ką duoda?” buvo tarybinio bydlo klausimas, pamačius kitus galvijus prie prekybos vietų. Jie čia galėjo panaudoti šiuos įgūdžius, tikriausiai vieną, paskutinį kartą, kol neateis pas juos Giltinė su dalge. Net ir Giltinė dirba pagal individualų planą ir ateina, kai jau būna tavo laikas. Prie Giltinės nereikia grūstis eilėje, jai nerūpi, kad tu jau nuo ryto lauki. Ji tave priims, kai jau bus metas.

Ir tie galvijai įrodė ir parodė, kokie jie yra ir kaip elgiasi, kai pasirinko, kaip paskutiniai durniai, įsižeisti dėl tokių dalykų, už kuriuos bet kas, su trim smegenų vingiais, tik padėkotų.

Tik kretinai (savim patenkinti kretinai), gali įsižeisti, kai jiems pasiūlo pagalvoti, ar ne geriau dirbti, o ne stovėti eilėje, tik agresyvūs runkeliai, kolūkiečiai ir čmo gali piktintis, kai jiems šiaip pasiūlo tiesiog pamąstyti apie savo veiksmus, ir jau tik visiški pitekantropai pradeda vemti savo zlovonnu kraujo, tulžies ir Agdamo vyno išrūgų mišiniu, kai jiems pasako, kad reikėjo prie knygų stovėti, ir nereikėtų stovėti prie Lidlo.

Lidlas davė ir dar vieną bonusą. Tai – visokie rūgščiaraukšliai konanovičiai ir kitokie humanistai, kuriems prasidėjo Second Comingas, tik ne lipnus comingas į saują, kaip jie pratę cominti, beskaitydami Donskio ir Baumano elegijas, o Antrasis Atėjimas ir Paskutinis teismas vienoje vietoje. Jie įsitikino, pamatė, jiems buvo paliudyta, kad Lietuvoje vis dar valdo tie, ko jie labiausiai nekenčia ir kam pavydi: populiarūs, lengvai uždirbantys ir absoliučiai kitokias vertybes turintys, kuriantys ir išpažįstantys kūrybininkai, protų valdovai, manipuliatoriai, humoro generatoriai ir provokacijų didmeistriai, trolingo virtuozai, kurie nebijo daryti lazerių šou ir braižyti Lietuvos paveikslo pagal savo skonį ir Didįjį Planą, kuriame nėra vietos politkorekcijos motulių raudoms.

Visų tų minėtų mildužaičių, nevykusių bardų, neskaitomų žurnalų autorių, leidžiamų už Chaltūros Ministerijos pinigus, laidų dalyvių su susodintais ant medinių dėžių gyvaisiais numirėliais senoliais albinais ir albinosėmis elgesys, retorika ir stilius buvo kaip nukvakusios, išprotėjusios senės, kuri naujųjų metų naktį, kai visi šaudo šampaną, išsivelka bambėdama ir burnodama į kiemą su šiūpeliu ir surudijusiu kibiru, ir pradeda gramdyti asfaltą šauktis Dievo teisingumo visam jos nekenčiamam pasauliui, kuris yra sukirptas ne pagal jos pasenusį supratimą. Kaip ta senė kieme su šiūpeliu, jie vaitojančiais balsais kartojo raktinius žodžius: patyčios, patyčios, patyčios, bet nuo šių Merseburgo užkeikimų nesugijo lūžę kaulai jų galvose ir rankose, ir jų priešų neprarijo atsivėrusi žemė.

Ir tada jie nušliaužė atgalios į savo olas, kartodami, kad reikia Užkalnį ignoruoti, ir jis pats išnyks, o jų ginamieji, iškankinti birželio saulės, parvilko į daugiabučius gendantį, karštyje sudususį maistą, ir kūkčiodami suprato, kad po visų tų valandų kaitroje tebėra ten pat, iš kur atėjo, ir kad iš padangių nusileidęs Germanų balandis iš keturių raidžių, užuot perbraukęs jiems virš galvų baltu sparnu ir apdalinęs žvaigždėmis, laimės dulkėmis ir palaima, tiesiog dar kartą apšiko jų rūbus.