Andrius Užkalnis's Blog, page 4

Tas vadinamas Feisbukas

Tipinė hipsterio daryta fotkė

„Miesto Kronikos“, Coffee Inn, No 43

Man skambino iš vienos provincijos bibliotekos, ir kvietė atvykti pas juos. Sakiau, kiek žmonių ateis, ir ar ateis tik tie, kas ateina pasišildyti? Su visa pagarba vyresnio amžiaus žmonėms, turiu nedaug kantrybės dirbti tiems, kas susirenka į susitikimus su manim kaip į bažnyčią – seniai nesimačiusios tetos iš to paties miestelio paklauso dešimt minučių, o paskui šnekasi tarpusavyje. Jos dažniausiai nemoka paaiškinti, ko jos apskritai atėjo ir jau paties renginio metu būna pamiršusios mano vardą. Savo vardus, kartais, irgi būna pamiršusios.

Aš dažnai jaučiuosi kaip tas komikas Las Vegase, Nevadoje, į kurio pasirodymą vakare žmonės ateina tik todėl, kad ten nereikia mokėti už bilietą, nes lošimo namai jam jau sumokėjo. Todėl visada klausiu, ar pakvietėt ką nors daugiau? Kas dar ateis? Kaip ketinate viešinti pasirodymą?

Gavau puikų atsakymą. Sako, pakabinsim skelbimų, paskleisim per mokyklas, na, ir sako, dar per tą vadinamą Feisbuką. Moteris taip ir pasakė „per tą vadinamą Feisbuką“. Ji kalbėjo apie socialinį tinklą, prie kurio pripratęs esu kaip prie telefono, elektros ir kanalizacijos, kaip apie apie retas ir mažai girdėtas technologijas, kurias tik pradeda įsisavinti.

Šis naujienlaiškinis vadinasi „Miesto Kronikos“, ir tai mūsų didžiausias stiprumas ir didžiausia silpnybė. Mes, miestiečiai, dažnai įsivaizduojame, kad visi gyvena taip pat, kaip ir mes. Tai be galo naivu.

Kaskart, kai išvažiuoju už Vilniaus ribų, pajuntu, oimaigad, čia truputį kitame registre visi gyvena, kalba ir galvoja. Kaip? Duosiu pavyzdį.

Aš turiu mėgstamą fotonuotraukų redagavimo programėlę, kuri vadinasi Hipstamatic. Čia kaip Instagramas, bet labai, labai pažengusiems. Jai išleidžiu daug pinigų, pirkdamas naujus filtrus ir procesavimo mandrybes, ir džiaugiuosi, kai jų barzdoti dizaineriai kur nors prie San Francisko, dirbdami su madingais graikų fotografais, paleidžia naują vėsių spalvų rinkinuką. Čia būtų kaip žinia, kad Pantone papildė paletę dviem šimtais naujų spalvų (nepapildė, aš tik erzinuosi šitaip).

Tai štai, kartais jaučiuosi taip, lyg savo mamai bandyčiau paaiškinti džiaugsmą dėl naujo filtro. Mamai, kuri ne tik Hipstamatico neturi, ji net ir Instagramo neturi. Ji ne tik Instagramo neturi, ji apskritai nuotraukų nėra filtravusi. Ji ne tik nuotraukų nėra filtravusi, ji išmaniuoju nėra fotografavusi. Ji ne tik išmaniuoju nėra fotografavusi, ji ir išmaniojo ne tik neturi, o ir nėra turėjusi.

Neseniai išleidau žurnalą, ir pradėjau domėtis, kaip jis perkamas už Vilniaus ribų. Vidutiniškai perkamas. Kodėl? Nes vienintelis būdas pasiekti žmones ten yra reklama TV laidose, kur rodo asocialus ir policininkus. Ten jokie tie jūsų tie vadinami feisbukai ir kiti seksualiniai tinklai nepasiekia. Ar aš pasakiau „seksualiniai tinklai“? Kas ten žino, gal seksualiniai, gal socialiniai. Koks skirtumas, vis tiek vaikų tvirkinimas, ar kažką. Vienu žodžiu, ar tai pedagogika, ar tai pedofilija. Ten Twitter nėra žinomas pavadinimas, ten žmonės žino telegramą, o ne Instagramą.

Kol jūs galvojate, kiek nešiojamoje laikmenoje („flešiuke“) telpa gigabaitų ar alpdami dalinatės žinia, kad SanDisk jau padarė vieno terabaito SD kortelę (rimtai padarė, tik dar šiandien Lietuvoje neparduoda), ten, provincijoje, žmonėms tebėra aktualu, kiek sunkvežimių malkų reikės žiemai. Ir taip, jie sako „malkų“, mes, miestiečiai, jau esame pamiršę tą žodį, sakome „kietasis kuras“.

Kalbant apie malkas, jūs nežinote, kad Lietuvos Respublikoje vis dar yra bibliotekų, kūrenamų malkomis, kurios turi pečkurio etatą? Kada, miestiečiai, paskutinį kartą girdėjote žodį „pečkurys“? Turbūt dabar įsivaizduojate barzdotą diedą, beveik hipsterį, ir labai gali būti, kad jis yra labai panašus į tai, ką jūs įsivaizduojate. Tik aš jums galiu pažadėti, kad jis neperka minkštinančio losjono barzdai ir ūsams už €35 (mažas buteliukas). Labai gali būti, kad jis išleidžia mažiau, nei €50 mobiliosioms programėlėms per mėnesį.

Dabar, kai visą tai žinote, pagrindinis klausimas yra štai koks. Ar mums visiems reikia grįžti prie malkų ir telegramų, ar jiems reikia kilti ir artėti prie mūsų karamelinės latės, burratos ir instagramo?

Nustebsite, išgirdę atsakymą. Ir mums, ir jiems reikia judėti savo keliu, nes čia yra stiprybė, tas mūsų gebėjimas viskas suderinti: vienur modernumas iki pamėlynavimo, kitur žmonės dar iš pagonybės neišlipę, vienur greičiausias pasaulio internetas, o už penkių kilometrų natūrinis ūkis, kaip prieš 500 metų. Todėl mūsų šalis yra nenugalima. Be to, jei nebūtų šio kontrasto, mums nebūtų apie ką rašyti tame mūsų vadinamame „feisbuke“.

Ožiukas Arūnas yra UŽKALNIO žurnalas

UŽKALNIO žurnalas. Nuo rugsėjo 14 d. jau visur

Kebabinės Gedimino pr. nuotrauka vakar Užkalnio feisbuke buvo ne šiaip sau. Ten kebabus suka Arūnas Ožis, geros širdies marozėlis iš Naujosios Vilnios, kurio portretai jau visame internete, ir jau pradeda užtvidyti Lietuvą. Netrukus jo bus dar daugiau. Arūnas yra žmogaus pavidalo ožiukas, gyvenantis su drauge Žaneta, manikiūrininke iš Utenos.

Arūnas yra ant žurnalo viršelio: UŽKALNIO žurnalo pirmojo numerio. Nuo trečiadienio, rugsėjo 14 d. –  parduotuvėse, kioskuose, keliuose šimtuose vietų visoje Lietuvoje. Storiausias, kokybiškiausias, įspūdingiausias, kokio dar nebuvo.

UŽKALNIO žurnalas – pasiilgusiems skaityti. Ketvirtinis, 320 puslapių – tekstai ne tik iš Andriaus Užkalnio, kuris čia yra vis toks pat kandus, bet šiltesnis ir jautresnis (kaip knygose), bet ir mylimiausių šalies autorių: jau pirmame numeryje Rytis Zemkauskas, Geležinė Lapė, Agnė Zuokienė, Igor Shishkin, Mantvydas Leknickas, Gabrielė Štaraitė, Audrius Bačiulis ir kiti. Interviu (vien Igoris Kofas ko vertas), istorijos, kelionės ir stebėjimai. Apie svarbius dalykus – paprastai, apie nerimtus dalykus – irgi paprastai.

Ir, žinoma, pirmame numeryje prasidės Arūno Ožio istorija, kurios tęsinio lauks visi.

Internete šio žurnalo nėra ir nebus – tik spaudoje. Džiaugsmo – trims mėnesiams.

Leidėjas: UAB Ožiukas

Prenumerata: DELFI žurnalai

Kaip Užkalnis rado savo talentus

Interviuotas

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Niekada negalvojau apie profesijos pavadinimą arba pareigas, tik žinojau, kad noriu keliauti ir noriu būti žinomas.

Pirmąjį norą sukėlė, manau, suspaustos į spyruoklę vaikystės svajonės apie tai, ko negalėjo mano tėvai (nors jie keliavo žymiai daugiau, nei vidutiniai ano meto sovietiniai žmonės). Tėvai retai kalbėdavo apie tai, kokių turėčiau norėti pajamų, tačiau kartojo, kad kai užaugsiu, turiu gyventi taip, kad galėčiau keliauti po visą pasaulį.

Noras būti žinomu – tai tik visiems, ar beveik visiems, aktualus pripažinimo ir įvertinimo troškimas. Esu tikras, kad dažniausiai žmonės kažko pasiekia gyvenime, siekdami pripažinimo ir įvertinimo. Talentas ir sugebėjimai yra kryptingos veiklos ir kartojimo rezultatas, o kryptingą veiklą sukelia vidinė motyvacija, dažniausiai iki galo neįsisamoninta. Mes tiesiog darom kažką, kas mums atrodo teisinga tuo momentu, ir laimingi yra tie, kieno atrodymas pasirodo esąs teisingas.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Mano profesija yra turinio kūrėjas, o mano turinys kyla iš vaizduotės ir skirtas vaizduotei: aš imu iš skaitytojo ir klausytojo vaizduotės produktą, mintį, ir iš jos fermentuoju ir užauginu naujas mintis, kurias ir siūlau skaitytojui ir klausytojui. Iš esmės esu minties amatininkas, svajonių skulptorius. Taip pat skulptoriai paima molį ir iš jo padaro meną, kuris vis dar yra molis. Kiekvienas gali paimti molį ir pakeisti jo formą, taip pat ir kiekvienas galėtų manipuliuoti svajonėmis, tačiau ne kiekvienas turi išsiugdęs savyje tuos įgūdžius.

Mano pagrindinis įgūdis yra įsivaizduoti dalykus greičiau ir plačiau, negu mano skaitytojai. Įgūdžius įgavau bandymo būdu, ir nuolatos kartodamas. Čia galioja 10 000 valandų taisyklė: jei nori būti vienas geriausių, privalai ta veikla užsiimti 10 000 valandų, ir tada ateina meistrystė. Ar esu jau 10 000 valandų rašęs? Manau, kad jau esu netoli to. Kitų kelių pasiekti meistrystei nėra. Talento dėka kartais gali anksčiau parodyti sugebėjimų pliūpsnius, tačiau meistrystė ateina po 10 000 valandų darbo. Tai nėra taip sudėtinga: daryk kažką po 10 valandų per dieną kasdien, ir po trijų metų būsi ten, kur nori būti. Aš rašymui skyriau mažiau laiko, todėl man užėmė ilgiau.

Daugiau skaityti čia.

Puslapio Facebook puslapis.

Gražus ruduo, net 35+ stervos gyvačių snukiais kol kas mielos

Vasara baigėsi

Aš dažnai pirmasis pastebiu keistus dalykus, kuriuos kiti drovisi arba nenori pastebėti. Mat esu pastabus, toks jau esu. Man tas yra duota.

Tai štai, jūs visi pastebėjote tik tai, kad miestų gatvės prisipildė žmonių ir automobilių, kamščiai nutyso net ten, kur visi pamiršo, kad gali būti kamščiai, ir visos kelionės pailgėjo nuo penkių minučių iki 45 minučių. Apie tai dar pakalbėsime. Tačiau ar pastebėjote, kad visi grįžo daug geresni, nei išvažiavo? Tai – mieliausias rudens laikas, bobų vasara, kurios net taip vadinti nesigauna, nes moterys dar nepavirtusios bobomis, kaip ir vyrai dar ne visi spėjo pavirsti bjauriais diedais, ir dabar žmonės tokie geri, kokie kitą kartą jau bus tik per Kalėdas, kai švieselės, muzika ir sniegas net ir didžiausius niurgzlius privers truputėlį atsipalaidoti ir kreivai šyptelėti. Štai jie, bekraščių daugiabučių kanjonų gyventojai, apsirūpinę gyvenamuoju būstu tarp kartoninių sienų ir kartoniniais lizinginiais automobiliais, rytais stumiantys ir traukiantys jau pabalusius nuo ankstyvo kėlimosi vaikus.

Nuo mamų dar nenusitrynė Šventosios ir Antalijos įdegis, ir jų kažkada buvusių gražių veidų dar nesubjaurojo nuolatinio šūdo kandimo išraiška. Vaikai anksti kėlėsi dar tik kelis kartus, ir turbūt dar tik vieną kartą buvo tampyti po prekybos centrus pirkti kuprinių ir spalvotų pieštukų ir skriestuvų pagal mokyklos duotą sąrašą (iš to sąrašo neprireiks nieko, išskyrus kuprinę, nes skriestuvai ir pieštukai išsimėtys pirmąją savaitę ir pradings kažkur gelmėse, po tūkstančių metų archeologai po Vilniumi ras šimtų milijonų spalvotų pieštukų sankaupas). Jie jau pabalę, bet dar nepervargę, dar nepavirtę irzliais mokyklos ir būrelių iškankintais žvėriukais, kuriuos ištampytų nervų tėvai valkios po nuobodžius klasės draugų gimtadienius prekybos centrų žaidimų salėse. Dabar jie vis dar gyvena vasaros nerūpestingumu, pagautais pokemonais ir sudaužytais išmaniųjų stikliukais.

Apie jas ir apie kitas stervas, 35+, traukiančias orą pro išpuoselėtas šnerves ir dėl visko įžeidinėjančias skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-jus-grizote-geresni.d?id=72233498

Aš esu hipsteris

Ar tau viskas gerai?

Coffee Inn – Miesto Kronikos

Laba diena, čia aš, jūsų draugas ir mokytojas, Andrius Užkalnis, ir aš esu hipsteris. Neseniai supratau, kad aš tapau hipsteriu. Ir tai reiškia, kad aš tapau viskuo, iš ko šaipydavausi. Tik aš gal stambesnis už vidutinį hipsterį, kurie būna perkarę ir dėvi XS dydžio drabužius. Iš vaikų skyriaus.

Bet šiaip mano gyvenimas apėjo visą ratą, kaip sakoma Anglijoje. Net pats mano buvimas ten, jei pagalvoji, buvo mega-ironiškas: nemėgau tos šalies, bet ironiškai stebėjau jos savybes, ir girdavau ją Lietuvoje esantiems, nes tai juos erzino, ir pozavau arogantiško emigranto Andrew vaidmenyje (tiesą sakant, niekada taip nesu prisistatęs, tik niekam nesakykite, nes šis bulšitas fantastiškai susivalgė), nes tai juos dar labiau siutino.

Dabar varau susiriesdamas ant čikenfektory emigrantų, nes jie nesupranta, kaip aš galiu ant jų stumti, kai pats buvau emigrantas. Tipo toks, kaip jie. Bet, aišku, jie suvokia, kad ne toks, kaip jie, ir jiems nuo to irgi kyla kognityvinis disonansas, nes jis nedirbo, kaip mes, bet dirbo kažką, ko mums niekas nesiūlė, reiškia, visgi jis kitoks, negu mes, ir galbūt dėl to jis turi teisę mums aiškinti? Jie nenori, kad aš jiems aiškinčiau, bet negali manęs sustabdyti, ir negali nekreipti dėmesio į mano aiškinimus. Jiems nuo to pikta. Aš tuo mėgaujuos. Kaip ironiška.

Kaip tikras hipsteris, fotografuoju daug ir ironiškai ir viską, nebrokiju nė lašelių ant stiklo ir batų, ir naudoju ne tik Instagramą, kuris yra pernelyg mainstream, bet dar tris programėles – Tadaa, Pixelmator ir Hipstamatic, kurios visos mokamos, o Hipstamatic turiu filtrų prisipirkęs gal už kokius pem dolerių. Be mobilaus telefono, turiu dar labai ironišką seną juostinį Nikon F5, kuris naujas kainavo tris tūkstančius dolerių ir dabar kainuoja mažiau, bet sveria tris kilogramus be linzės, ir juo fotkinti išeina labai brangu ir reikia daug rūpintis, ir nuo to man dar labiau patinka. O pagrindinis mano fotikas yra išvis mega-ironiškas Fujifilm 100x, kuris atrodo, kaip juostinė Smena ir fotografuoja, kaip Leica, ir visi galvoja, kad žaislinis.

Aš dėviu maikes su ironiškais užrašais ir ironiškais paveikslėliais ir turiu džemperį (hoodie) su ironišku ožiuku Arūnu, kuris yra mano naujų sumanymų brandas. Perku Nike sportbačius, kurių labiausiai nori tie, kas jų negali įsigyti, o juos dėvi ne tie, kam jie skirti, nes kainuoja šimtąpem eurų.

Vairuoju baltą naują Fiat 500, kas yra ironiška, o draugė važinėja dar labiau ironišku 4×4 SsangYongu, kuris yra vienintelė mašinos markė, kurią nuvežus į Švaros Brolius, jie klausia: „kaip rašosi?“. Kai kada važinėju taksi, ir nesirenku Uberio, nes perdaug mainstream, ir taksifajuje pasiimu pigiausius tarifus ir palieku arbatpinigių, kartais, like, pem-šem procentų.

Sportuoju geriausiuose klubuose, šiuo metu Fituse, ir su treneriu, bet niekada nedarau kardio ant takelių ir dviračių, nors ten kosminiai takeliai ir dviračiai su live simuliuota trys-dė aplinka ekrane, bet vietoje to vaikštau po miestą ir programėle skaičiuoju kilometrus, ir nenaudoju Endomondo, nes perdaug mainstream, bet jungiu Health programėlę, kuri yra kiekviename iPhone, bet kadangi ji yra standartinė, jos niekas nežino. Aišku, jau supratote, kad turiu iPhone ir iPad, nes kaipgi kitaip.

Apie maistą tai išvis patylėsiu. Valgiau pusryčiams benediktus before jie buvo cool, flat white reikalaudavau, kol net baristos nežinojo, kas yra flat white, sušius praktiškai aš išradau, ir mėgstu pusryčiams pomidorais su burrata, prie kurios tokios geros esu įpratęs, kad, pavyzdžiui, net čia, Abruzzo, ne tiekėjai įtinka. Piemonte buvo geriau. Kol visi pusiau-hipsteriai svaigsta nuo Sicilijos alyvuogių aliejaus, aš esu profas, ir renkuosi subtilesnį iš Ligūrijos.

Kalbant apie Italiją, tai čia aš išvažiavęs dirbti vasarą, nes vila su baseinu yra tik pinigai, o lėtas itališkas internetas yra dar ironiškiau. Vynus perkame iš mažų ūkių, kur savo kapota italų kalba susišneku su senu vynininku, kuris nemėgsta visų tų madingų mega-žvaigždžių vyno pasaulyje, ir gamina vyną taip, kaip jo tėvas ir senelis. Jam pasakiau, kad esu „scrittore“, rašytojas. Respect. Važinėjame po Italiją mažu baltu kibiriuku Citroënu, kuris yra plastmasinis ir praktiškai neturi variklio ir, nors ir naujas, bet jo kondicionavimas švilpia, lyg jis sirgtų astma, ir geriame tarp darbų prie baseino Campari, kuris visoje Vakarų Europoke yra no-liferių gėrimas, bet čia ir dabar jis yra toks senamadiškas, kad praktiškai yra cool. Ir todėl esu tikras hipsteris, o jūs – ne.

 

Pagaliau elitinis sporto klubas, tiksliai mano skoniui

Svarbiausia treniruokliai

Tie iš jūsų, kas kartkartėm paskaito mano straipsnius, žino, kad aš esu buvęs ne viename sporto klube, nes vertinti visokius dalykus (ne tik restoranus) yra mano mėgiamas užsiėmimas. Keisčiausia, kad ne tik man patinka vertinti, bet ir kitiems labai patinka skaityti, koks yra mano įvertinimas. Todėl ir jūs dabar skaitote, ką čia aš parašiau.

Buvau pratęs žiūrėti labai iš aukšto į elitinius sporto klubus, na, žinote, tuos – su baltais rankšluosčiais. Gal todėl, kad daugelis jų nebuvo iš esmės labai sportiniai klubai, gal daugiau pasirodymo poligonai, skirti žmonėms, kurie žymiai labiau desperatiški už mane, spoksoti į kitus žmonės, kurie yra žymiai gražesni už mane. Man tai nebuvo aktualu: aš garsus ir žinomas, todėl aš turiu daug draugų ir gerbėjų, man sporto klubuose pasirodyti nereikia.

Toks įėjimas

Užtat turėjau savo asmeninį pasipūtimą ir pasigyrimą: aš visada dirbu su asmeniniu treneriu, kuris net iš neprestižinio klubo išspaudžia kosminį efektą, ir išleidžiu tiek pinigų per mėnesį, kad jūs man tikrai įspūdžio nepadarysite tuo, kiek jūs mokate už savo sporto klubą, pfff. Kad ir kiek jūs bemokėtumėte.

Dabar atėjo toks laikas, kai man reikia ne tik geriausio patarimo (su savo treneriu aš būsiu visur, net kai ateis mano valanda ir žengsiu į dangų, jis mane treniruos dausose, nes ir angelams reikia fizinio aktyvumo), bet ir šiaip aukščiausio lygio. Auksinių rankenų nereikia, bet kiti gražūs dalykai man nepakenks.

25 metrų baseinas, olimpinio pločio takeliais

Jau laukiate, kur yra naujasis klubas, apie kurį dabar pranešiu? Gerai.

Adresas, greičiausiai, jums daug nepasakys (Bieliūnų gatvę žino nebent aplinkiniai gyventojai ir biurų darbuotojai), aš tik pasakysiu, kad Fitus – tikriausiai, nuo angliško žodžio „fit“, kuris reiškia tiesiog gerai užsisportavusį – yra prie Ukmergės gatvės, kitapus BIG’o prekybos centro, prie to naujo raudono Rimi, kur dar yra ir Assorti su brangiausiu ir geriausiu Lietuvos maistu ir gražiausiais atvažiuojančiais ir čia pastatomais automobiliais.

Visko daug, ir erdvės, ir įrangos

Raukotės: tai kaip čia toli, kiek laiko reikės važiuoti? Nuo Tauro kalno, kurio papėdėje gyvenu, iki Fitus’o atvažiavau šeštadienį, kai eismas nedidelis, per šešias (6) minutes (nes Geležiniu Vilku, paskui – Ukmergės gatve), manau, darbo dieną vidurkis būtų penkiolika. Nežinau, kaip jums, bet man, jei per penkiolika minučių nuvažiuoju, viskas gerai. Bet kuriame prekybos centre kartais praleidi net ilgiau, ieškodamas vietos automobiliui, jeigu ką. Jei netikite, kad galima taip lengvai į sporto klubą važinėti, tada pažiūrėkite, kiek žmonių atvyksta iš miesto centro, sakykim, į Ozo prekybos centrą. Ką aš čia įrodinėsiu, pabandykite patys.

Kai netrukus, be to, pastatys aplinkkelį, jis nuo to išvažiavimo apskritai bus už minutės kelio. Ta prasme, už 60 sekundžių.

Nieko netaupyta

Taigi žiūrėkite dabar. Jūs manote, kad čia šiaip vienas iš daugelio vidutinių sporto klubų, kurie atsidarinėja Vilniuje tokiu pat greičiu, kaip tinklinės kavinės? Aš irgi taip pat maniau, kol nepamačiau.

Pasirodė viskas kitaip. Paprastame pastate su puikiais vaizdais pro langus (iš baseino tai visokie medžiai žaliuojantys matosi, kaip gamtoje viskas, nepagalvotum, kad vis dar Vilnius) yra keli tūkstančiai kvadratinių metrų nestabdomos, brutalios prabangos.

Stebuklingas treniruoklis su tikrų miestų vaizdais

Žinote, koks jausmas? Maždaug viską paprojektavo, kaip reikia, kad nieko nestigtų, ir tada, kai jau nieko nestigo, padaugino iš dviejų, na, kad maža nepasirodytų. Arba iš trijų. Čia tikras Lietuvos amerikietiškumas, apie kurį esu tiek daug rašęs: kai žmogus kažką daro, lygiuodamasis ne į vidurkį, bet siekdamas padaryti taip, kad būtų geriausia.

Aš galėčiau vardinti, bet ar reikia? Tikriausiai nereikia, bet norisi. Nes čia tik keli dalykai, kuriuos aš pats pamačiau. Spintelių dydis persirengimo kambaryje. Išieškoto atspalvio siūlės tarp sienų plytelių. Akių nevarginantys šviestuvai, kurie iš tolo atrodo, kaip mokykliniai, o iš arčiau pažiūrėjus, supranti, kad tik taip atrodo. Lubos aerobikos salėje tokios, kad muzika tinkamai skambėtų, neaidėtų ir neprapultų. Dvidešimt penkių metrų baseino takelių olimpinis plotis, du su puse metro (juk nebūtina, juk čia ne plaukimo profesionalai turbūt treniruosis, bet padaryta taip, kad galėtų, jei norėtų, treniruotis ir jie). Ir taip viskas.

Taip, yra ir rankšluosčiai

Naujausios kartos treniruokliai, su dar niekur nematyta funkcija (ta prasme, man nematyta) – simuliuota realybė apie tikrus pasirinktus miestus pasaulio miestus ekrane priešais tave. Galima važiuoti per miestą ar miestelį ar kokį Prancūzijos kaimą, ir jausti tikrą reljefą, kurį tuo metu matai ekrane: į kalną sunkiau, nuo kalno lengviau. Ir aplinkui vis nauji namai, automobiliai pastatyti ant šaligatvio, parduotuvės ir viešbučiais. Nors aš pats esu sunkumų kilnojimo šalininkas (širdies treniruotę pasidarau pats vaikščiodamas po miestą), bet su tokiais dalykais galėsiu pats pradėti minti dviratį ar bėgioti takeliu, nes čia yra nerealu. Atsimenu, kai kažkada, jaunesnis būdamas ruošiausi pirmą kartą skristi į Kaliforniją ir norėjau pasižiūrėti, kaip nuo Los Andželo oro uosto nuvažiavus į Mohavių dykumą, atsidariau iš anksto Google Earth ir tuo keliu pirmiausiai pravažiavau simuliuotoje realybėje, o jau paskui nuvykęs ten jaučiausi kaip namie. Tai čia panašiai.

Kalbant apie sunkumų kilnojimą ir treniruoklius, čia yra absoliučiai viskas, ko reikia, ir dar daugiau. Padaryta taip ir tiek, kad niekam nieko nestigtų, ir kad niekas nelauktų eilėje prie savo šlaunų ar blauzdos pratimo. Aš dar paklausiu Andriaus Pauliukevičiaus, ką jis galvoja apie kiekvieną treniruoklį, bet tai mums užims ilgą laiką, nes čia visko labai daug. Labai, labai daug. Be galo daug. Sako, parinkti specialistų, ir specialistų dabar akivaizdžiai prižiūrimi.

Už langų miškai

Čia tas nuolatinis Amerikos jausmas – visko daug, viskas erdvu, ir balti rankšluosčiai, ir erdvūs dušai, ir dušų daug, kad visiems užtektų. Be to, kaip tikrai gerbiamuose sporto klubuose, yra vokiška tvarka: kiekvienam svarmeniui savo vieta, su skaičiukais, spalvomis, ir be jokių abejonių. Viskas ten, kur turi būti. Taip, kaip turi būti.

Klausiu: kada darbo vietoje būna salės treneris? „Visą laiką būna“, sako. Kiek salė dirba, tiek ir būna. Salės treneris yra reikalingas treniruoklių salei, kaip vaikams, besimokantiems plaukti, reikalingas plaukimo treneris, tik kažkodėl apie plaukimo trenerį paprastai niekas abejonių neturi, niekur ir niekada, o kituose sporto klubuose labai dažnai salės treneris (a) nebūna, nors turėtų būti (b) pusryčiauja, (c) rūko lauke, o jei sėdi prie savo staliuko, tai prekiauja automobiliais autopliuse. Nevisad tai būna, bet visus tuos variantus esu matęs. Čia, Fituse, salės treneris yra visada.

Treniruokliai, visi ir viskam

Kalbant apie vaikų plaukimo trenerius, tai palaukite, tuoj prasidės mokslo metai, ir visi pradės vežti čia savo mažamečius besimokančius plaukti, ankstyvojo popiečio valandomis, kai pumpuojančių geležis labai nedaug. Čia bus pusė Vilniaus sportinės gyvybės. Arba du trečdaliai. Žiūrėjau, kaip treniruoja: mano laikais treneris vaikščiodavo su švilpuku baseino kraštu. Čia jis šoka į vandenį ir, jei reikia, būna vandenyje šalia vaikų.

Bet vanduo, suprantate, ne tik vaikams. Dvi labai erdvios pirtys (sauna ir garinė), dvi didelės sūkurinės vonios, ir greta to 25 metrų baseino, kurį jau minėjau, dar vienas pramoginis baseinas su visokiais sūkuriukais ir burbuliukais.

Su sūkuriukais ir burbuliukais

Dar man rodė restoraną (nedidelis, 28 vietos, pats suskaičiavau) – bet čia ne man reikia rodyti, čia reikia, kad pažiūrėtų profesionalūs sportininkai, nes valgiaraštis toks, kokį labai pagirtų treneriai: vištiena, kalakutiena, žuvis, daržovės, sveiki pusryčiai. Ir, sako, galima užsisakyti tiksliai tą valandą, kai išeinate iš treniruotės, tai paruoš, ką tik norėsite, na, ir dar kokteilį baltyminį suplaks, jei iš namų nespėjote atsinešti. Čia valgymas ne romantiškai vakarienei, čia valgymas toks, kuris po treniruotės.

Man čia yra du rūpesčiai. Pirmasis – kainos nėra didelės už tokį klubą, kokį čia pamačiau. Tikrai nedidelės. Ir tai yra priežastis kitai problemai: o kas bus, jeigu pradės eiti žmonės miniomis? Bus eilės. Jie turi ir į šitai atsakymą: sako, narių bus tiek, kiek klubas galės patogiai pakelti ir tik tiek, kad vieni nariai netrukdytų kitiems. Tai tikro klubo jausmas: tik nariai, ir ne per daug. Man tai skamba puikiai, norėsiu tai pamatyti.

Viskas taip ir blizga

Žinote, kada bus smagiausia? Po kelių mėnesių šitas sporto klubas bus visiems sostinėje žinomas ir žmonės net neturės supratimo, kaip galėjo būti, kad kažkada tai galėjo būti naujiena, ir šis mano straipsnis bus skaitomas, kaip praėjusios vakarykštės naujienos apie moderniausią elitinį sporto klubą šiaurės Vilniui ir visai sostinei – apie kažką, kas visiems savaime suprantama. Kažkada niekas nežinojo, kas yra ir kam reikia Forum Palace prie Neries, kažkada Kareivių gatvės Impulsas buvo naujiena, ir kažkada žmonės pirmą kartą sužinodavo (dar ir dabar sužino) apie IDW Esperanza Resort už Trakų. Taip, čia tas lygis.

Ir taip, geresnio, prabangesnio, erdvesnio sporto klubo šiandien Vilniuje nėra, ir dar ilgai nebus. Tai naujas šalies sporto klubų etalonas.

Fitus, Bieliūnų g. 1, Vilnius (prie Ukmergės gatvės, kitapus PC BIG, prie naujojo Rimi).

Tel. +370 689 21292. www.fitus.lt

Jūs ne tokie blogi, kaip atrodote

Kviečiame užsukti

Nežinau, kaip jums, o man buvo keista savaitė. Šiaip, su tokia profesija, kaip mano, visos savaitės yra keistos – kartais atrodo, kad viskas sekasi ir laikai delne visą pasaulį, o kartais taip suskamba ir susivarto reikalai, kad, atrodo, mano nekentėjams atėjo Kalėdos, ir jiems blogasis Kalėdų Senelis su raudonomis nuo kraujo iltimis atnešė ilgai lauktas dienas, kai jiems, tiems nekentėjams, galima trypti ir džiaugtis. Tokia šio sporto specifika, sakyčiau, deja, bet net ne deja: tiesiog taip yra.

Naudodamasis proga, pasakysiu, kad man patinka pranašystės apie mano prieitą liepto galą, kad pagaliau atėjo atpildo valanda, kad ilgai kaupta neigiama karma pratrūko, ir štai liuobė tam Užkalniui, it su spragilu per pakinklius, ha ha, dabar jau jam amba. Šiemet oficialiai suėjo dvylika metų, kai tai girdžiu, todėl patys galite suprasti, kad su giltine, atpildu, amba ir karma esu pažįstamas geriau, nei daugelis mane informuojančių apie mano pabaigą.

Apie karmą ir gerumą kaip tik ir norėjau pakalbėti. Skaičiau begales pasisakymų, gerų ir nelabai, apie Rūtą Meilutytę, ir štai ką pagalvojau: išties, Lietuvoje taip daug žmonių, kurie iš esmės nori gero, ir yra gerai nusiteikę. Lietuviai Rūtą gina, ir jos skriaudikus ir piktžodžiautojus, puola ir taršo (kartais net labai agresyviai taršo) tik todėl, kad jiems yra ne vis tiek, ir nori gal ne tiek kažką pakeisti, nes ką tu čia pakeisti, bet tiesiog nori, kad būtų teisinga.

Dauguma lietuvių niekada nėra buvę Brazilijoje ar jokiose kitose olimpinėse žaidynėse, ir niekada turbūt nenuvyks, dar nemažai kitų praktikuoja vienintelę sporto šaką (sofos spaudimą sėdmenimis), bet vis tiek turi pakankamai užuojautos ir geros valios bei nori, kad mūsiškiams būtų gerai ir kad viskas gerai baigtųsi.

Ir apskritai, aplink pilna žmonių, kurie nori, kad kitiems būtų gerai, tik mes jų dažnai nepastebime. Turbūt todėl, kad labai mėgstame apie save blogai galvoti ir kalbėti – kad mes pavydūs, kupini nuožmaus abejingumo, savanaudžiai bjaurybės, ir jeigu statome automobilius, tai tik taip, kad kitas negalėtų išvažiuoti, ir nepaliekame telefono numerio už priekinio lango. Visai mes ne tokie. Prieš mano langus keičia asfalto dangą vienoje judriausių Vilniaus gatvių miesto centre, dirba dieną naktį, ir eismas pavirto ne pragaru, o labai sunkiu žaidimu, kur automobiliai bando suprasti, kaip išmanevruoti tarp sunkvežimių, kurių dydis kaip nedidelio namo, troleibusų, kurie išmoko važinėti pasvirę šonu, ant dviejų ratų, ir asfalto volų, kurie šiais laikais lenktyniauja su taksi vairuotojais. Kiek bloga situacija?

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-jus-ne-tokie-blogi-kaip-atrodote.d?id=72016702

Internetų tuštutės ir vestuvių siaubai

Rinkis dydį, geriausia rinkis didžiausią

Coffee Inn Miesto Kronikos #41

Kai manęs klausia, kas labiausiai erzina ir įžeidžia žmogaus protą internetuose (neatsitiktinai čia apie internetus, nes kurgi daugiau mes praleidžiam didžiąją laiko dalį?), aš neišvengiamai turiu paminėti moteriškus rašymus. Nė vienas vyras, kad ir koks būtų primityvus ar daužtas, ar dėvėtų automobilį BMW savo Facebook profilyje, niekada nepasieks tų makabriškų aukštumų, kurių pasiekia moterys, rašydamos internetuose.

Tuštutės (dar vadinamos „fyfomis“, bet tai jau svetimybė) veikia tokiu būdu, kuris  įžeidžia intelektą visų, kas jų rašymus tuo metu skaito. Internetų tuštutėms (taip, jos visos su anties snapais, ir joms gali visas pasaulis sakyti, kad tai nėra geras būdas fotografuotis, bet čia tas pats, kas sakyti politikams, kad nereikia dainuoti viešuose renginiuose) kažkas pasakė, kad jos turi humoro jausmą.

Ne, šiaip jau, jos pačios taip sugalvojo. Jos įsivaizduoja, kad turi humoro jausmą, kaip tos nelaimėlės iš Filipinų, kurios pačios sau daro plastines operacijas žvakių vaško pagalba, tikrai mano, kad jos turi chirurginių gabumų. Ir tada atsitinka klasikinis scenarijus. Žanro klasika. Viena įkelia nuotrauką su tortuku (ar kokteiliais). Ir tada pasileidžia, kaip pašėlęs bepročių kulkosvaidis, šaudantis klizmomis, šmaikštumo ratas.

„Niam!” (šito laukti niekada ilgai nereikia).

„Pasidalinsi?“ („Pavaišinsi?“)

„Ateinam vakarienės, lauki?“, ir jau tada neišvengiamas:

„Gal receptuką???“ – „Žinoma, laisvai!”. Arba jau tapes visų mėgiamu: „Firmos paslaptis!”.

Dar geresnė, ir dar labiau perkreipianti vidurius, serija būna tada, kai viena iš tuštučių įsideda bet kokią (absoliučiai bet kokią) savo nuotrauką. „Gražuoliukė“, „modelis“, „ne-re-a-liai“ yra normalios reakcijos, kitas lygis yra „kažkam jau laikas į televiziją…“, ir galiausiai viską užbaigia neperspjaunamas:

„Nai nai nai.“

Nai nai nai yra absoliuti ir visiška išmonės pabaiga, paskutinė minties traukinio stotelė, net jei tas traukinys turi tokį silpną lokomotyvą, kad tikrai labai toli nekeliavo, ir švilpuko nesigirdėjo visiškai. Nai nai nai. Nai nai nai, Doviliukai, tu pati gražiausia.

Ir visi tie komentarai visą laiką kartojasi. Visada. Jie eina ratais, be galo, ne pabaigos, be jokios vilties, kad bus kokia nors prošvaistė, ir visi tie žodžiai nebeturi jokios prasmės, jie yra kaip simuliuotas gyvenimas, nes juos sakantys apsimeta, kad pareiškia kažkokias emocijas, bet iš tiesų ten niekas nevyksta. Visi skaitomo pabaigoje yra ten pat, kur buvo ir pradžioje. Nai nai nai.

Žinoma, jei idiotiški tuštučių rašymai atima norą gyventi, tai palaukite, kol mes aptarsime blogiausią naujieną, kuri yra visai ne tos tuštutės, kurios būna nors susišukavusios ir susitvarkusios nagus (tegu ir neskoningai). O ne.

 

Blogesnė naujiena yra augančios desperacijos senmergės, su tiksinčiu biologiniu laikrodžiu, kurių elgesys ir viešieji pasirodymai internete kuo toliau, tuo labiau darosi ekscentriški ir desperatiški. Neduok Dieve, jei jas pakviečia į draugių ir draugų vestuves, ten prasideda tikri stebuklai, apie kuriuos net pasakoti nėra malonu, o juo labiau koktu juos stebėti internete.

Tos vestuvės joms yra keistas kančios festivalis, nuo kurio jos kol kas nesislepia, nes toks pasitraukimas iš privalomų linksmybių reikštų, kad joms ten nėra linksma, nes būdamos svetimose vestuvėse jos nuolatos galvoja, kad tos vestuvės yra ne jų, ir kad jų vestuvių, greičiausiai, niekada nebus.

Nuo šio vidinio konflikto jos pradeda dažniausiai aršiai fotografuotis, susilaukdamos daugybės teigiamų atsiliepimų internete, kurie, užuot guodę, jas dar labiau įsiutina, nes jos supranta, kad (kaip ir buvo išaiškinta aukščiau) šie teigiami įvertinimai neturi visiškai jokios reikšmės ir nieko pakeisti negali.

Nuotraukas iš svetimų vestuvių tenka rodyti tėvams (ypač mamoms), ir šios visada peržiūros pabaigoje smeigia peilį į nugarą: „Na o kada, Akviliūt, tavo vestuvių sulauksim? Ar draugauji su kuo nors?“. Akviliūtė žinojo, kad mama tai paklaus, ir bijojo to labiau, negu nuotakos vainiko gaudymo. Su nuotakos vainiku yra taip: nepagausi – kaltinsi save, kad nepagavai, ir viskas tada bus tavo kaltė.

Pagausi – vis tiek žinosi, kad pagautas vainikas tau padės lygiai tiek pat, kiek prietarai apie išmanią, nuo pastojimo apsaugančią, sekso pozą padėjo tavo draugei Renatai, kuri vis tiek pastojo. Viena vertus, Renatos gaila, nes nėštumo ji neplanavo, antra vertus, Renata, skirtingai nuo tavęs, nors pastoti sugebėjo, ir slapčia pagalvoji, kad tau būtų užtekę ir tiek, bet nuo įnirtingo fotografavimosi ir nuotraukų kėlimo į internetus nauja gyvybė po širdimi neprasideda.

Kam gali patikti olimpinės žaidynės

Olimpiniai žiedai

Įsivaizduokite patį didžiausią, ir kartu nykiausią, giminės susibūrimą, koks tik gali būti.

Didelėje, bet blogai sutariančioje ir retai bendraujančioje šeimynoje yra tradicija kartą per ketverius metus susibėgti visiems kartu, „nes mes visgi giminės ir saviškiai“, ir tos tradicijos laikomasi, nes kitaip – ką pagalvos žmonės. Laisvų pinigų tai šventei niekada nebūna, juo labiau, kad užmojai dažniausiai primena norą puotauti maro metu, ir dažniausiai gausiai skolinamasi arba atimama iš kokių nors kitų poreikių: gal nevažiuos atostogų, gal neremontuos dantų, gal nedarys remonto namie (nors tinkas jau krenta), bet šventę turime padaryti, kad ir kas būtų. Kalbėti, kad gal ta šventė per brangi, nereikalinga ir seniai nebedžiugina, būtų didelė šventvagystė, ir todėl giminėje niekas taip nebekalba, nes antraip visi pradėtų šnypšti ir piktintis.

Giminė pirmiausiai ilgai ir aršiai barasi ir riejasi dėl to, kieno kaimo turizmo sodyboje viskas vyks. Ir vieni, ir kiti, ir treti šeimininkai giriasi tuo, kad turi ir karšto vandens kubilą, ir didžiausią stalą, ir vaikams lipynes, kiti tuojau pradeda priminti, kad užtat jūs kanalizacijos neturite arba pas jus karštas vanduo iš čiaupo nebėga, arba rankšluosčių niekada nebūna (nors visi žino, kad ir rankšluosčius, ir patalynę, ir net geresnius indus svečiai patys ir išvogė per paskutinį susibūrimą). „Ir jūsų sienos popierinės, kai dėdė Vaclovas knarkė aną kartą, tai niekas negalėjo miegoti, išskyrus Deimantą, kuris nusmigo apačioje jau prie stalo, veidu mišrainės dubenyje“.

Kad būtų priimtas palankus sprendimas, ambicingi sodybų šeimininkai vieni per kitus dalina kyšius įtakingiausioms sprendimą priimančioms tetutėms, dovanodami joms skilandžius, alkoholinius gėrimus ir dovanų kuponus procedūroms SPA centre. Laimi tas, kas daugiausiai padalina kyšių ir sklandžiausiai užkalba dantis. Potencialūs šeimininkai pažada, kad dabar gal ir nėra elektros, karšto vandens ar patogių kambarių nakvynei, bet būtinai viską padarysim iki susibūrimo, ir tikrai kai ką bando daryti, dažniausiai sunkiai spėdami, ir likus savaitei iki iškilmių įlūžta stogas arba darbininkai ekskavatoriumi nugriauna tik ką pastatytus naujus vartus, puoštus drožtomis undinėmis ir raganomis.

Artėjant iškilmių datai, pasiruošimo darbai tęsiasi dieną naktį, paskui paaiškėja, kad meistriukai iš gretimo miestelio, tvarkę ventiliaciją, paėmė pinigus ir užgėrė, todėl vietoje normalaus oro kondicionavimo tiesiog turės būti praviri langai, kad pokylių metu ciongas ištrauktų alkoholio garus, vištienos kvapą ir neskalbtų drabužių dvoką iš giminaičių, kurie atvažiuoja iš labai gilių kaimo vietovių. Jie daugiau niekur nevažinėja apskritai, net iki miestelio neišsikrapšto, gyvena uždarai ir tas susibūrimas jiems – vienintelė proga pasižmonėti. Visi slapčia galvoja, kad geriau tame savo kaime su balanomis ir sėdėtų, niekam čia jų nereikia, bet apie tai niekas garsiai nekalba. Dar prieš šventę neišvengiamai prasideda dramos ir isterijos iš kai kurių giminaičių – vieni nevažiuos, nes dar atlikinės bausmę įkalinimo įstaigoje, ir kalėjimo administracija atsisako juos laikinai išleisti, kiti negalės dalyvauti, nes teta Bronytė apie juos negražiai kalbėjo viešumoje ir dar pavadino Violetą stora senmerge, todėl „jeigu ten bus ta rupūžė su visais savo išperom, tai mes ten tikrai nevažiuosime“. Kartais grasinimai įvykdomi ir visi giminaičiai iš Skersapimpiškio paskelbia boikotą, o senolis iš Aukštųjų Išvaržų kaimo demonstratyviai neatvyksta, parodydamas savo poziciją.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-kam-gali-patikti-olimpines-zaidynes.d?id=71985796

Prietrankos skaitytojai (ar cool yra būti nežinomu)

Iš esmės, mano kantrybė jau plyšo. Zvambtelėjusi pokštelėjo ir pykštelėjo, ilgai tempta, ir į dvi kadaruojančias nuoplaišas, kaip kelnaičių guma. Viskas, nebėr kantrybės. Ilgai tampyta, pasidavė, neišlaikė, ir štai dėl šios priežasties jūs skaitote šį straipsnį. Tegu jūs dabar sužinosite, ką prisidirbote.

Nusibodo, įgriso, jau skersai gerklės stovi begalinė minia žmonių, kurie save laiko geresniais už kitus, nes apie juos niekas nežino, niekas nerašo ir niekas neinformuoja. Jiems taip nereikia viešumo, kad jie visą laiką nori visiems apie tai pranešti. Kad jiems nereikia. Jie yra tokie kuklūs, kad apie savo kuklumą visiems rėkia.

Aš sutinku, visai gerai yra būti nežinomu. Būti nežinomu yra pasirinkimas. Būti nežinomu, arba slėpti dalis savo gyvenimo, kad niekas, kam nereikia, apie ją nesužinotų.

Pavyzdžiui, žmonės apie mane iš tiesų žino labai mažai, nors jai atrodo kitaip. Publika žino apie mano darbus ir paslaugiai sukramto tai, kas jai rūpestingai patiekiama mano ir kolegų. Todėl daugumas jų įsivaizduoja, kad žino apie mane viską: kartą per savaitę pamato nuotraukas, ką užsisakiau ir ragavau apžvelgiamame restorane, ir mano, kad žino, ką man patinka valgyti. Perskaito mano rašytą recenziją ir galvoja, kad žino, kokie filmai man patinka. Pamato nuotraukas iš kito miesto ir šalies ir galvoja, kad žino mano kelionių įpročius. Perskaito interviu arba pamato laidą ar pasirodymą scenoje ir mano, kad mane perprato ir išmano, koks aš ir kodėl; sunkiausiai daužtieji net parašo apie mano kompleksus ir numanomas vaikystės traumas.

Iš tikrųjų jie nieko nežino: nei apie tai, kas man patinka, nei ką veikiu už namų durų, nei kaip bendrauju su artimiausiais žmonėmis, nei kokie mano blogi įpročiai. Bet jums to ir nereikia, nes turite rūpestingai suformuotą, nupieštą, nuspalvintą, įgarsintą Andriaus Užkalnio prekinį ženklą, ir to jums gana. Toks yra planas.

Todėl aš esu, skirtingai nei daugeliui atrodo, labai nežinomas ir nepažįstamas. Tai mano pasirinkimas.

Tačiau jūs manęs neišgirsite piktinantis, kad kažkas kitas žiniasklaidai pateikinėja duomenis apie savo apsipirkimus, miegamąjį, meilę, paslaptis, vaikus, naminius gyvūnėlius. Jie turi savo pasirinkimus, jie yra savo gyvenimo šeimininkai, o aš esu savo gyvenimo šeimininkas, ir mūsų pasirinkimai skiriasi. Taip yra todėl, kad mes gyvename laisvoje visuomenėje, laisvoje šalyje, ir kaip norime, taip ir tvarkomės.

Tai sakykite, iš kur tada atsiranda minios tų ypatų, kurie gyvena savo tylius gyvenimus, bet jiems neužtenka savo tylaus gyvenimo, jie nori, kad ir apie kitus nešnekėtų? Jie atvirai bliauna, kad jie negali pasirinkti, kuo domėtis, o kuo ne, ir reikalauja, kad tos informacijos, kuri juos erzina, prie jų net neprileistų.

Iš esmės jie norėtų visuomenės, kuri spręstų už juos, ką jiems žinoti, ir yra pasiruošę aukoti savo laisvę. Antra vertus, jie yra kvaili, tai kam jiems ta laisvė.

Lietuva vis dar yra laisva šalis, kur kas ką nori, tas tą ir rašo, o skaitantieji renkasi, ar jiems skaityti. Gal todėl tie aptariamieji liūdni asmenys nekenčia spaudos, sako, kad jos neskaito, vapa, kad televizijos nežiūri, barška, kad portalų net pavadinimų nežino, bet jie leidžia dienas, knisdami visiems protą ir aiškindami, kokia spauda, televizija, radijas ir internetai turi būti.

„Ar mums visiems tai svarbiausia naujiena, kodėl aš apie tai turiu žinoti“, klausinėja jie, perskaitę apie kurio nors žinomo žmogaus vestuves, apsivaikavimą ar sprendimą pakeisti gyvenamąją vietą.

Taip elgdamiesi jie parodo, visame gražume, savo protinį atsilikimą ir nesusigaudymą. Tai yra tas pats, kas įsijungti radiją ir piktintis, kodėl jums transliuojamos žinios ir grojama muzika. „Ar man būtinai reikia visa tai girdėti? Ar nėra nieko geresnio?“. Ne, tau nebūtinai reikia tai girdėti. Taip, yra ir kitokių dalykų, kuriuos gali klausyti – gali būti tyloje, gali groti kitą muziką iš savo telefono, arba gali kalbėtis su pašnekovais, jei tokių turi, nors vargu ar jų turi. Tačiau tu pats įsijungei tą radiją, asilo galva.

Tu žinojai, ką darai. Tai kodėl tu, prietranka, piktiniesi?

Aš bandau juos suprasti, tuos prietrankas. Man įdomu stebėti jų nevalingą elgesį: įtariu, jie net nėra protaujančios būtybės, nes žmogui Dievas davė protą ir pasirinkimo laisvę, o jie neturi tos pasirinkimo laisvės, o kai dėl protavimo, tai jie rodo, geriausiu atveju, tik kai kuriuos silpnus išorinius protavimo požymius. Nors daugumas jų ne tik turi kažkokius diplomus, bet ir laiko save išsilavinusiais.

Žinoma, aš nepykstu ant jų ir neturiu jokių noro, kad jie elgtųsi kitaip. Jie man neša pinigus, jie yra mano užimtumo ir gyvenimo būdo garantas, ir už tai aš jiems dėkoju. Tačiau aš esu lyg zoologas, kuris žiūri, kaip poruojasi šlykštūs ropliai, kaip jie maitinasi savo pačių jaunikliais arba neriasi iš savo odos, ir bandau suprasti, kodėl jie taip daro, kokia šio elgesio logika, suprasti, užrašyti ir paaiškinti kitiems.

Juk tai jie išperka visus blizgiuosius žurnalus ir suneša, kaip kokios laukinės bitės, visus reitingus televizijoms, jie atsivertinėja portalus, milijonus kartų, ir eina, kaip virvute surišti aklieji, nuo vieno vaizdo klipo iki kito, mindami per jiems sudarytus grojaraščius, spragsintys reklamas. Jų reikia mūsų industrijai. Bet man nereikia vien tik jų pinigų, aš noriu dar ir suprasti, kaip veikia jų primityvūs, vienaląsčiai organizmai ir jų smegenų užuomazgos.

Kaip paukščiai, kurie išmoksta sveikintis žmonių kalba, nesuprasdami, ką tie žodžiai reiškia, taip ir tie žmonės kartoja vis tas pačias frazes: „ar nėra svarbesnių reikalų?“, „ar jau nėra kam daugiau rašyti?“, „ar nėra apie ką daugiau rašyti?“. Į tuos klausimus yra atsakymai, tačiau jie absoliučiai nieko nereiškia, nes ir klausimai yra beprasmiai.

Lygiai taip pat galima klausti, kodėl žmogus nusipirko raudoną automobilį, „argi nebuvo balto?“. Taip klausiančiam reikėtų gerokai pliaukštelėti per pakaušį, papurtyti jį ir pasidomėti, ką jis čia dabar pasakė. Jis nieko neatsakys, tačiau tikėtina, kad kitą kartą bijos klausti ir teršti eterį.

Blogiau yra tai, kad šitas bendras foninis triukšmas, tas tūkstančių vienalasčių burzgesys kai ką įtikina, ir žmonės galvoja, kad tai yra ne kvailių choras, o prasmingų klausimų jūra. Yra vadinamieji intelektualai, kurių vardų nebeminėsiu, nes man koktu, kurie ima kartoti šiuos kad tai ne šiaip sau kirminų kliurksėjimas dumble, o „liaudies balsas“, ir todėl jie tas nesąmones įgarsina ir net jas pateisina.

„Aš irgi nusipirkau kilimą ir megztinį, kodėl apie mane niekas nerašo?“, „aš turiu fotoaparatą, kodėl mano nuotraukų niekas neskelbia?“, „aš moku rašyti, tokius tekstus rašydavau penktoje klasėje, kodėl mano tekstų nespausdina?“, „aš irgi dainuoju ir pasakoju anekdotus, kodėl manęs nekviečia į sceną?“ – žinai, pasistenk pagalvoti, kodėl taip yra. Jei reikės, pagalvok ilgai ir įtemptai, ir kai pagaliau suprasi, kad taip yra todėl, kad tu esi, tikriausiai, niekam neįdomus ir nereikalingas, ir kad niekam nerūpėtų, jei tu šiandien pradingtum, ir kad tu esi visiškas niekas, be pasekmių ir be jokio indėlio į kitų žmonių gyvenimą, ir be jokio poveikio ir be jokios reikšmės kitiems. Tu esi niekas.

Žiniasklaida kalba tik apie tai, kas kitiems yra įdomu, smalsu, reikalinga, ir tai esi ne tu. Tu toks nesi.

Kai tai suprasi, tai bus tavo pirmasis žingsnis į išsigelbėjimą, ir galbūt tada pradėsi galvoti, kaip pačiam palikti kažkokį pėdsaką žemėje, užuot piktinusis, kad tą pėdsaką palieka kiti, ir galbūt tada susimąstysi, kaip pačiam tapti reikšmingu ar reikalingu, bet kurioje srityje, užuot niurzgėjus dėl kitų ir pavydėjus jiems.