Andrius Užkalnis's Blog, page 3

Miestas ir jo atstumai

Caffeine – Miesto Kronikos

Buvo toks laikas (ne taip jau seniai, prieš kokius penkerius metus), kai Lietuva ir ypač Vilnius buvo pasirinkimo vieta pavargusiems nuo laiko švaistymo. Kokiu būdu? Štai kaip buvo. Maskvos gyventojas, daugiau dirbantis komandiruotėse, nei savo šalyje, būdamas kažkokio rango vadovu, ir turintis šeimai maždaug 10000 (dešimties tūkstančių) JAV dolerių biudžetą per mėnesį, perkraustydavo visą šeimą į Vilnių, ieškodamas geresnio gyvenimo.

Maskvoje 10k žalių per mėn. perka ne kažin ką. Butą gal ir naujos statybos miegamuosiuose rajonuose, vaikams – normalias, bet ne pačias geriausias mokyklas, automobilius šeimos nariams ir begalinį gyvenimą kamščiuose. Net jei yra kur nors sodyba (o daugelis maskvėnų jas įsitaisė), kelionė iki jos optimistiškai užima 4-5 valandas, jei viskas gerai. Lietuvoje, jeigu ką, per 3 valandas galima būti prie jūros, arba per 4-5 valandas Nidos rojuje, ir čia mes kalbam penktadienį.

Maskvėno šeima pamatydavo, kad tas pats biudžetas Lietuvoje yra olialia. Už pusantros štukės žalio – butas Vilniaus centre, Senamiestyje (čia senom kainom), su visais istoriniais pribambasais. Vaikams – pačios geriausios mokyklos, o žmonos gali sėdėti visas dienas Sugiharoje ir pietauti restoranuose ir visur spėti (į kokį nors kitą grožio saloną). Šeimos galva beveik visur skraido su persėdimais, bet kai iki oro uosto nuo Senamiesčio – 15 minučių, o ne trys su puse valandos, kaip Maskvoje, tai galima Frankfurte persėsti ir dar laiko susitaupo. Gyvena kaip ponai, bet svarbiausia, visur taupomas laikas. Maskvoje žmonės spėja 1 susitikimą per darbo dieną, likusį laiką atima kamščiai. Vilniuje lėtesni spėja keturis, kiti – šešis. Tiems, kas dirba susitikimuose, tai vadinama darbo našumu, pačios gryniausios formos.

Aš tai labai buvau pajutęs, kai persikrausčiau iš Anglijos į Lietuvą. Visiems sakiau, kad Vilniuje, jei kur nors tenka keliauti 20 minučių, jau sakau, kad gaištu laiką ir nervinuosi. Susiplanuodavau susitikimus taip, kad niekada niekas nebūtų ilgiau, nei 20 minučių. Jei kas nors mane kviesdavosi 16:00 val. kur nors Šeškinėje ar Fabijoniškėse, modavau ranka ir kvatodavausi – ne, toks laikas netinka, aš ne savižudis. Kiti žmonės, tiesa, irgi ne savižudžiai, išskyrus tuos atvejus, kai ryte arba po darbo arba per pietus arba savaitgaliais, kai visi varo į Ogmiosą šopintis, išvažiuoja į Kalvarkių ir Kareivių sankryžą, arba bando piko valandomis kur nors nusigauti Geležiniu. Kalvarkės, Kareiviai, Geležinis – tai tokie sostinės keiksmažodžiai, kuriuos jau žino net ir miesto svečiai. Miesto juodosios skylės. Per ten važiuoti negalima, išskyrus antrą valandą ryto.

Tačiau išspausti patogumą iš miesto yra vis sunkiau. Vilniuje juodųjų skylių vis daugėja, jos atsiranda ten, kur jų nesitikėjau. Jei ir toliau taip bus, tai net geriausia pasaulyje kelionė Vilniuje (į oro uostą) pradės užimti ne 15, o iki septyniolikos minučių. Ir taip ne tik sostinėje. Prieš kažkiek dienų Kelmėje vos radau vietą pasistatyti prie Maximos ir dar turėjau palaukti, kol kitas asmuo išvažinėjo, ir negalėjau patikėti, kas čia vyksta: panašiai būtų, jei Raseiniuose pastatytų šešių eilių viaduką ir savo tarptautinį oro uostą.

Toks pat šokas laukia vilniečio, nuvukus į Kauną: vilnietis pripratęs, kad tame mylimame provincijos kaimuke su mediniais namukais, nors ir viskas apsilupę, galima nuvažiuoti visur be problemų, apie kamščius ten niekas nėra girdėjęs, ir čia mes kalbame ir apie transporto kamščius, ir apie užsukamus vyno kamščius, jeigu ką. Ir tada vilnietis, išsukęs iš vadinamosios „autostrados“ (kuri bus autostrada tada, kai ten nebeliks pėsčiųjų perėjų, vietų, kur greitį mažina iki 50, o taip pat lakstančių per kelią aplinkinių kaimo gyventojų), įsiremia į Savanorių kamštį prie Muravos, ir naiviai tikisi, kad čia taip ir bus, kol pravažiuos žiedą.

Ne, taip pat bus, kol jis nenuvažiuos iki Aleksoto (eismas pradės laisvėti maždaug prie Žemkės, jau per upę pervažiavus). Todėl tas naivus skambutis „aš jau Kaune, po kelių minučių būsiu“ yra palydimas kvatojimo kitoje ragelio pusėje ir klausimo „kur konkrečiai Kaune“, nes tu, žmogau, dar ne Kaune, tu Savanorių prospekte, kas reiškia, kad tu tik neseniai iš Vilniaus išvažiavai.

Dar yra likusi Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys, kur galima tikėtis per miestą pravažiuoti greičiau, negu tau užėmė iki miesto atkeliauti nuo Vilniaus. Bet greitai nebeliks ir to. Žinosiu, kad Lietuva pilnai užpildyta tada, kai Marcinkonyse pastatys daugiaaukštį parkingą ir greičio kameras.

Tobula šalis (Dieve, laimink Ameriką)

Coffee Inn – Miesto Kronikos

(Tekstas rašytas 2017 m. sausio pradžioje.)

Pirmasis 2017 metų tekstas, ir reikia daug pozityvumo. Pozityvumo ir bus: rašau dabar Čikagoje, kuri yra galimai laimingiausias didelis Amerikos miestas: Niujorkas pernelyg nervingas ir pilnas susižavėjimo savimi, Los Andžele žmonės turi prisipūtę lūkesčius, lyg dirbtines krūtis, ir todėl nuolatos sulaukia nusivylimo, ir todėl yra dažnai surūgę. Čikaga yra pats tas – didmiestis tarp Ajovos laukų ir Mičigano fabrikų, kur visi draugiški (kol nepradeda šaudyti: praėjusiais metais čia nupyškindavo po du žmones per dieną, kas yra nemažai, beveik kaip Lietuvos keliuose).

Amerika nepraranda gebėjimų stebinti ir džiuginti. Niekas nesukuria tobulesnio potyrio. Guli viešbutyje prie didelio televizoriaus, valgai beprotiško skonio traškučius (kaip jums vanilės ir romo skonio kremas ant sūraus riestainio keptų riekelių, žinoma, visi skoniai sintetiniai, bet taip dar geriau), geri Bud Light alų, kurio geriausia savybė yra ta, kad jis šaltas, ir galvoji, Dieve, ačiū tau, kad nutvieskei šią šalį savo malone, nuo vienos tviskančios jūros iki kitos. Galvoji, nes žinai, kad vakare eisi valgyti Čikagos giliosios picos: viena didelė pica ten sunaudoja tiek mocarelos, kiek visas Skuodo miestas per metus, ir aš neperdedu.

Per televiziją gali rinktis iš intelektualaus, intelektualesnio ir intelektualiausio: ledo ritulys (Čikagos Blackhawks prieš St Louis Blues), arba žinios, arba pramoginė laida apie išmaniausiai vienas kitą apgaudinėjančius sutuoktinius, arba dar viena namų pirkimo ir remonto programa, arba (mano asmeninis pasirinkimas), Maury – tai laida, kuri yra vienintelė perspjovusi Jerry Springerio šou, kuriame asocialai rėkdavo ir mušdavosi, ir kur būdavo tokie epizodai, kaip “Aš ištekėjau už savo arklio”. Maury (aristokratiškai atrodančio garbaus amžiaus vedėjo) laidoje sėdi minios isteriškų asocialų-raudonkaklių, kurie akivaizdžiai praleido daug laiko vieni su kitais lytiškai santykiaudami, ir dabar niekas nežino, kuris vaikas yra kurio tėvo (motinos dažniausiai prisimena gimdžiusios, nors ir ne visada). Laidos kūrėjų pagalba vaikams ir tėvams (kai kada ir naminiams gyvūnams) atliekami DNR testai, ir paaiškėja tėvystė – laidoje siurprizus sužinoję žmonės įvairiai reaguoja, publika ploja, o vedėjas baigia epizodą išmoningu moralu. Amerikoje tai yra laikoma televizijos dugnu, aš laikau šį šou tiesiog atgaiva po “Valandos su Rūta” ir “Nuo… Iki…”. Dar yra įdomu pridėti, kad vedėjas Maury Povich yra žydas iš Vašingtono, kurio senelis atvyko į Ameriką spėkit iš kur. Aišku, iš kur. Iš mūsų šalies.

Po valstietiškos Lietuvos, kurioje jau žinome, kad negalima gerti ir netrukus mums pasakys, apie ką galima ir negalima galvoti, aš džiaugiuosi Amerikoje vaistinėmis, kur šalia vaistų ir ausų krapštukų parduoda degtinę, cigaretes, šaldytas picas, skalbimo miltelius. Viskas, ko jums reikia, yra vaistinėje – ką ten viskas; ten yra daugiau, negu gali norėti žmogus. Ir visi skoniai, kurių norite, bet negalite gauti niekur kitur: Crest Regular Flavor dantų pasta (toks tolimas ir keistai suplaktas cinamono, citrinų ir mėtų skonis, bet kartu ir ne; tokios pastos būna tik JAV ir Kanadoje, jo paaiškinti neįmanoma, kaip ir Coca Cola skonio), Lucky Charms sausieji pusryčiai su zefyrų gabaliukais, root beer limonadas (kaip išverstų Lietuvoje, klausiu jūsų; žinau, kad ginger ale verčia kaip “imbierinis nealkoholinis alus”, kas gal ir yra teisinga, bet idiotiška, tai šitas tikriausiai būtų šaknų alus), wintergreen skonio mėtinukai (nepaaiškinamas skonis, kurį visi apibūdina kaip tualeto valiklio skonį, tai tokios saldžios pušų šakos, ar kažkas panašaus), karšto cinamono skonio saldainiai ir visokie saldžiai-sūrūs prėtceliai ir kitokie traškučiai. Visa tai vaistinėje, ir visa tai yra jūsų sielai, jeigu mylite Ameriką.

Ir, žinoma, vaistų vaistas, genialus išradimas, parduodamas be recepto, NyQuil, žalias sirupas arba žalios tabletės, techniškai – nuo peršalimo, tačiau šiaip padeda nuo visko, net ir sudaužytos širdies, nes išjungia parai arba dviems, ir išjungia taip, kad yra sunku nueiti prie šaldytuvu ir pasiimti kokio nors gėrimo. Ne tik sustabdo didžiąją dalį funkcijų, bet ir išplauna visus jausmus ir mintis, išskalbia sielą ir, pasibaigus veikimui, jūs esate naujas žmogus, ir galite rinkti JAV prezidentą arba būti renkamas juo, jei tik norite. Tai ne svaiginantis pojūtis, kur sakoma, kad išgėrus vaistų, negalima vairuoti automobilio – tai gyvenimą keičiantis pojūtis, kur žinote, kad po šitų dviejų žalių tablečių gyvenime tiesiog nieko nereikia planuoti. Tabletė suplanuos už jus Ne tik negalėsite automobilio vairuoti, bet ir įsilipti ir raktelio pasukti. Ir, kartoju, be recepto. Visiškai legalu.

Tegu Dievas laimina Jungtines Amerikos Valstijas, jų skonius ir jų vaistines. Geresnės šalies dar niekas nesugalvojo, ir vargu ar sugalvos.

Koks būtų gyvenimas be Coffee Inn?

Jiems dešimt metų, bet jų pavadinimas nuo šiandien jau kitas.

Jūs žinote, kad šis naujienlaiškis, Miesto Kronikos, gulintis kavinėse jūsų malonumui ir džiaugsmui, visada būna apie ką nori, tik ne apie kavą ir retai apie kavines. Šiandien išimtis, ponios ir ponai, mergaitės ir berniukai, kaip sako palydovės keleiviams vienoje lietuviškoje oro bendrovėje.

Tai pradėkime nuo to, kad gyvenimas, kuris paskutinį kartą buvo be Coffee Inn lygiai prieš dešimtį metų, dabar bus vėl be Coffee Inn, nes tinklas keičia pavadinimą į Caffeine Roasters. Ne man spręsti, ar tai teisinga, ir štai kodėl. Coffee Inn žmonės sukūrė tą tinklą priešingai konvencinei verslo logikai, kuri sakė, kad tikrai jaunimui nereikia kavos už penkis ar septynis litus, ir kad jei jie tiek turės, tai nusipirks pora alaus. Tą pavyzdį aš dažnai duodu, kalbėdamas mokinių ir studentų auditorijoms: tai mano neatremiamas argumentas apie tai, kad nereikia klausyti suaugusiųjų.

Dabar, aišku, daug kas sakys, kad negalima keisti pavadinimo, kuris jau toks įprastas, ir daryti dar vieno rebrandingo. „Ateitis parodys“, sakys daugelis, o aš sakysiu, taip, ateitis parodys, bet aš jau dabar žinau, ką parodys ateitis. Pasikeitus pavadinimui, žmonės neims painioti Coffee Inn – Caffeine Roasters su kitais tinklais, nes žmonės ateina ne pavadinimo, o aplinkos, kavos, sūrio pyrago ir sumuštinių. Ir toliau eis ten.

Tada aš pabandysiu pasakyti, ką šitos kavinės reiškia man. Tai bus taip mėgstamas sąrašas, kuriame mažai žinomi faktai ir pastebėjimai.

(1) Užkalnio mėgstamiausia kava yra flat white, tai yra, kitaip tariant, kava su pienu, bet be putos. Jei ne Coffee Inn, mažai kas Lietuvoje žinotų, ką reiškia „flat white“ apskritai. Man patinka flat white, nes labai panašu į juokingą amerikietišką įžeidimą, kai žmogų vadina „flatliner“, tai yra tokį, kuris jau nebeturi pulso, ir gyvybės palaikymo aparato ekrane yra tik tiesi juosta. Flat line.

(2) Kita mano mėgstama kava yra americano su trupučiu šalto pieno, kurios tikriausiai irgi nebūtų Lietuvoje, jeigu ne Coffee Inn. Baristos dažniausiai nedrąsiai prašo pasakyti, kiek pilti pieno, aš sakau, kiek įpilsit, tiek bus gerai. Jie stebisi, nes mano, kad aš labai reiklus.

(3) Jei ne šios kavinės, ar mes žinotume, kad galima atsinešti kompiuterį į viešą vietą ir ten dirbti? Hipsteriškas gyvenimas, kai tekstai kuriami miestuose, o ne namuose ir ne butuose, yra šių laikų ženklas.

(4) Užkalnio mėgstamiausias maistas ten yra sumuštinis su šonine, BLT. Jei ne Coffee Inn, ar mes žinotume, kad BLT (bacon, lettuce, tomato – šoninė, salotos, pomidorai) yra sumuštinio pavadinimas, o ne kažkoks blt? Garsusis sūrio pyragas man labai skanus, tačiau aš nelabai šiaip mėgstu saldumynų.

(5) Daugelis tėvų Lietuvoje, ypač kilusių iš hipsterinės, laisvamanės, meniškos aplikos, specialiai šiandien vadina naujagimius tokiais vardais: Oognė, Ylzė, Dajeva, Giñtarėja, Myckolas ir panašiai vien tik tam, kad tikisi, jog jų atžalos irgi dirbs ten po šešiolikos-aštuoniolikos metų ir tada tas mandras vardas irgi bus užrašytas kreida ant lentos, visi skaitys ir stebėsis tėvų išmone.

(6) Jei ne Coffee Inn, Lietuvoje nebūtų įvykę dešimčių tūkstančių dalykinių susitikimų, per kuriuos žmonės buvo priimti į darbą, pradėti nauji verslai, pasamdyti kreatyvininkai, gautas finansavimas, padaryti užsakymai, sutarta dėl naujų knygų, filmų, automobilių salonų, televizijos laidų ir begalės kitų dalykų. Apie tai, turbūt, dar nepagalvojote, bet Coffee Inn per tuos dešimt metų evoliucionavo iš vietos paaugliams trintis vieni su kitais ir maigyti mobiliuosius telefonus į plačiausią darbo susitikimų vietų tinklą, kokį tik galima įsivaizduoti. Coffee Inn didžiausias nuopelnas, mano galva, yra tas, kad žmonės jį priima kaip savaime suprantamą, kaip visuomeninį gėrį – na, kaip miesto transportą, šviesoforus, suoliukus parkuose, policiją, gatvių apšvietimą. Iš dalyko, apie kurį buvo kalbėta, kad vargu ar jie turi ateitį, Coffee Inn tapo dalyku, kuris visiems reikalingas, ir galiausiai dalyku, kurį miesto gyventojai priima kaip savo konstitucinę teisę. Aš, kadangi esu rašytojas, viską matau per kiek kitokią prizmę, tačiau tikiuosi, kad jums patiko.

(7) Tai tada septintasis faktas. Aš sutikau savo gyvenimo meilę, Faustą, per interviu, kurį ji darė su manimi kavinėje Coffee Inn.

Naujas pavasaris, naujas gyvenimas

Amžinasis pavasaris

„Miesto Kronikos“, Coffee Inn

Na štai, jubiliejinės „Miesto Kronikos“, pusė šimto leidinių. Kas galėjo pagalvoti? Tai proga pažvelgti į miestą naujomis akimis.

Kai ateina nauji metai, visi paslapčiom nori, kad gyvenimas kitąmet būtų kitoks, ir rašo bei skelbia visokius įsipareigojimus. Kitais metais pasikeisiu, kitais metais sportuosiu, kitais metais išmoksiu japonų kalbą. Paskui gyvenimas nueina savu keliu.

Kai ateina pavasaris, miestiečiai niekam nieko neįsipareigoja, bet gyvenimas mieste keičiasi. Tai štai jums dešimt pasikeitimų šį pavasarį, kas ateina, ir kas išeina.

1. GATVĖS PO ŽIEMOS – pakantumas BAIGĖSI. Anksčiau miestiečiai tarpusavyje paburbėdavo ir laukdavo vasaros, kada galės išvažiuoti prie jūros ar ežerų ir nebematyti asfalto duobių (miestiečiai asfalto nevadina „aksfaltu“) ir sudaužytų plytelių. Dabar kantrybei galas. Žmonės viską fotografuoja, skelbia foto internete ir nenusiramina, kol situacija nepasitaiso.

2. IŠMANIOJI FOTOGRAFIJA – antroji revoliucijos banga PRASIDEDA. Kažkada užsienio turistai stebėjosi, kaip Japonijoje visi viską mėgsta fotografuoti (aparatai dar tada buvo senoviniai, su juostelėmis). Mes nepajutome, kad patys tapome pasaulio Instagramo centru (tikrai). Jei JAV fotografuoja šį bei tą – maistą, asmenukes, retkarčiais kokį nesąmoningą užrašą, Vakarų Europoje fotografuoja tik turistai, kokioje nors Kanadoje (patikėkite, buvau ten) fotografuojantis išmaniuoju yra taip pat neįprasta, kaip katė ant riedlentės Vilniaus gatvėse, tai visi lietuviai fotografuoja viską ir kelia į internetą tuo pasakišku greičiu, kurį mums leidžia sparčiausias pasaulyje internetas. Mes esame geriausi fotografai.

Aš bandau Instagrame prenumeruoti kuo daugiau užsienietiškų dalykų, ir vis tiek viską užpila lietuviai – ir uždominuoja. Jei kas nors nenufotografuoja savo patiekalo restorane, jis palydimas įtariais žvilgsniais („Gal tu tvarte augęs? Gal tau laidinį telefoną atnešti?“). Maisto kritikams yra pačios lengviausios dienos, nes į mus niekas nebekreipia dėmesio.

3. KAUNO susikuklinimas BAIGĖSI. Prisimenate tuos visus juokus: „ir Kaune gyventi galima“ ir įžeidžius pasvarstymus apie degalinę tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Kaunas oficialiai nusprendė būti traukos centras visiems, o ypač vilniečiams, ir tai padarė. Kas įdomiausia, kad pirmą kartą padarytas toks agresyvus puolimas pavyko iš pirmo karto. Kauno užkeikimas baigėsi. Iš Kauno niekas nebesišaipo. Ir kai, per keistą sutapimą, Vilniaus oro uosto keleiviai persikels į Kauną šią vasarą, tas Kauno virsmas iš vargšo pusbrolio į didmiestį bus sėkmingai baigtas. Ir jau niekas nebevadina Kauno atsibodusia fraze „laikinoji sostinė“.

4. Kalbant apie ORO UOSTĄ, šie metai bus PASKUTINIEJI metai, kai vilniečiai kentės varinėjimus aplink oro uosto pastatą ir turės susitikinėti su telefonu iškviestais taksistais, kaip su narkotikų dileriais. Kažkas įvyks. Arba Vilniaus meras ras savyje drąsos, kaip kažkada rado Žaliojo tilto skulptūroms nuimti, arba įvyks kažkokia revoliucija. Keliautojai, ginkluoti šakėmis ir spragilais, ateis ir padarys kokias nors liaudies draugoves, ir žmonės galės laisvai naudotis taksi.

5. Kai dėl PAVEŽĖJIMO paslaugų, bendrovė Uber, atėjusi su griausmu, leidžiasi taip pat greitai, kaip ir miestiečių buvęs susižavėjimas dviračiais. Neminėsiu kitų bendrovių, bet daug kam bet kas yra geriau. Be abejo, oranžiniai dviračiai tebebus, žmonės jais važinės, bet mada praėjo. Taip pat ir Uber – žmonės kažkaip nebenori automobilių su nepatyrusiais aštuoniolikmečiais, kurie apsistatę trijomis planšetėmis ir nežino kelio į niekur. Lygiai taip niekas nenori tų žmonių, kurie daro chirurgines operacijas, išmokdami šio kilnaus meno iš YouTube. Kuo toliau, tuo labiau madoje specialistai, kurie išmano tai, ką daro. Tarp jų ir vairuotojai, kurie žino, kur važiuoti.

6. Kalbos apie tai, kad gerų PADAVĖJŲ nebeliko, nes visi išvažiavo, BAIGĖSI: pasiruoškite, kad vis daugiau miesto restoranų didžiuosis ne tik virėjais, bet ir padavėjais. Tai jau prasidėjo. Pas geriausius padavėjus ir baristas ateina, kaip ateina pas virtuvės šeimininkus. Labai gerai, kad vis daugiau lankytojų irgi atsikratė įpročių nebeduoti arbatpinigų (arba gėdinasi jų nepalikti, bent jau gėdinasi prieš savo draugus). Restoraninis gyvenimas eina geryn. Miesto gyventojai priprato, kad naujos vietos atsidaro dažnai. Jei per savaitę nieko naujo neatsidaro, visi gūžčioja pečiais – kur mūsų naujas kulinarinis adrenalinas? Bent nauja kavinė turi atsidaryti.

7. KLAIPĖDA TAPO didmiesčiu, o ne uosto priedu. Žmonės važiuoja į Klaipėda ir nakvoja viešbutyje, ir valgo savaitgalio pusryčius, ir nebūtinai toliau keliauja į Palangą arba Nidą: jie paskui eina į dar kitą restoraną. Lietuvos regioninio pasididžiavimo augimas pagaliau išspyrė uostamiestį į aukštą orbitą.

Alaus debilai

Hipsterių pienas

Gerai, kad nerašau apie automobilius, arba beveik nerašau. Kai apie juos rašau, tai supuola kaip maitvanagiai automobilių žinovai, kurių gyvenimo pagrindinė mintis yra tokia, kad visi aplink yra durni ir neišmano nieko apie automobilius, o jie išmano viską. Kai skaitysite šias pastabas, jau nebevairuosiu savo Fiat 500, kuris buvo geras pasirinkimas, nes daugelis entuziastų šias mažas mašinytes niekina taip stipriai, kad net nieko apie jas nekomentuoja. Vienas draugas, kai jam pasiūliau pavežėti, sakė, kad geriau važiuos troleibusu, kaip bomžas, negu sėsis į tokią mašiną. Paskui vis tiek sutiko ir važiavo su manim, nes jis geras žmogus.

Tačiau automobilių žinovai yra visiškas juokas, palyginti su tais žmonėmis, kurie supuola prie straipsnių tada, kai ką nors, kaip nors, kur nors pamini apie alų. Nėra baisesnio žmogaus už konvencinį alaus žinovą iš bet kurios Lietuvos vietos. Aš net galėčiau sakyti, kad alaus entuziastai ir kritikai yra labai geras įrodymas, kad daug alaus gerti yra negerai, ir jie galima yra atsiųsti į Žemę  tam, kad valdžiai būtų smagiau riboti alkoholio vartojimą. Parodai juos žmogui, ir viskas aišku. “Nori gerti daug alaus? Nori būti toks, kaip jie?” – ir žmonės palinguoja galvas ir sako, ne, ačiū, aš geriau šiandien kavos arba kokio gaivaus mineralinio vandens.

Panašiai buvo Anglijoje. Kažkada tai buvo aludžių, kitaip vadinamų pabais, šalis, kur gerdavo alų, mėgo jį, ir visiems buvo gerai. Paskui atsirado pamišę alaus entuziastai, “Kampanija už tikrą elį”, CAMRA, kurie visi puošėsi labai baisiais megztiniais, tokiais baisiais, kokius tik gali padovanoti tetos per Kalėdas, ir nešiojo siaubingas susivėlusias barzdas, kuriose būdavo įsipynę likučiai iš jų čiaumojamų trikampių sumuštinių, užteptų ant šlykščiausios forminės duonos. Žmonės, mėgstantys alų ir svaigstantys dėl jo skonio, taip pat lyginantys nemėgstamų gamintojų alų su šlapimu (ir lyginantys taip guviai, lyg tik šlapimą ir gertų gyvenime – aš, pavyzdžiui, nesu gėręs šlapimo, todėl ta tema geriau patyliu) yra unikalūs tuo, kad yra visiškai nejautrūs maistui. Tai yra, jie gali valgyti bet ką, nors ir kokią nors, apsaugok Viešpatie, karką, arba pramonines bjaurastis, arba dar ką nors panašaus. Nors, antra vertus, nieko nuostabaus. Visa jų energija, protas ir smalsumas sueina tik į vieną gėrimą, ir niekam kitam jo nelieka.

Tai štai, kai Anglijoje atsirado tie pamišę alaus entuziastai, panašūs į Kalėdų Senelio nesantuokinius asocialius pusbrolius, anglai pradėjo alaus gerti vis mažiau ir persijungė prie vyno, nes nenorėjo, kad juos painiotų su tais.

Taip pat ir Lietuvoje. Vos tik pabendrauji su tikrai alų mylinčiais tipais, šlovinančius savo kraftines daryklėles su probočių paslaptimis, tai tuojau atsiranda nenumaldomas noras arba pereiti prie vyno ar konjako, arba apskritai nebevartoti, arba, dar geriau, jų pykčiui pradėti gerti didelių daryklų populiariausias alaus rūšis.

Jie turi tokią neapykantą didiesiems gamintojams, kad nebegali kalbėti daugiau apie nieką gyvenime: pradeda drebėti ir iš burnos jiems drimba žalios kraftinės putos. Keista, kad kosminis niršulys visada išvirsta tik į dvi frazes: “skonis kaip šlapimo” (jau minėtas), ir “iš miltelių” (nesąmonė, bet labai gerai skamba tiems, kas nieko nesupranta, juo labiau, kad jie gali tai kartoti nesustodami, džiugindami save ir kitus).

Jei koks didelis gamintojas išleidžia mažą partiją reto, išskirtinio alaus, tai tuojau pat yra sakoma, kad čia (a) ne jie pirmi sugalvojo, (b) nukopijuota nuo kokio kraftinio ir mažo alaus gamintojo, (c) kaina ant lentynos yra visiškai nepateisinama, nes savikaina yra du centai, ir viskas tik pelnas gamintojui, ir, žinoma “skonis kaip šlapimo”. Nėra jokios situacijos, kai šiems žmonėms didelis alaus gamintojas galėtų kuo nors įtikti, nes didelis alaus gamintojas (ypač esantis užsienio savininko nuosavybėje) yra Šėtonas.

Alaus durniai turi dar vieną savybę: jie turi išdidžiai paniekinantį, atsainų kalbėjimo toną ir mažą, bet gerai užraugtą arsenalą sudirbinėjimų pašnekovams, kuriuos išsitraukia kiekviena patogia ir nepatogia proga: “ar čia tau tą nesąmonę kas nors pasakė, ar pats sugalvojai?”, “būk geras, daugiau neberašyk, ko nesupranti” ir tradicinis “o tai kaip siejasi Švyturys ir alus išvis?”.

Alaus durniai dar yra vienintelė veislė žmonių, kurie visiškai neskiria hobio nuo gyvenimo, ir dėl parašymo apie alų pradeda nekęsti žmonių asmeniškai, ir niekada jiems neatleidžia. Jie niekada nesuvokia, kokie yra komiški. Gal ir gerai: jei suvoktų, pradėtų iš to liūdesio gerti.

Debiliškos televizijos laidos

Skubiai

Coffee Inn Miesto Kronikos No 47

Dabar man bus nelengva. Todėl, kad aš pats esu buvęs tokiose laidose. Esu buvęs, nors tuo nesididžiuoju. Buvo priežasčių. Kiekvieną sykį pats pasirinkdavau, niekas nevarė. Tačiau jeigu buvę alkoholikai gali kalbėti apie girtavimą, tai aš galiu kalbėti apie šias laidas.

Tai bus kalba apie vadinamas „gyvenimo būdo“ TV laidas, kurios yra, tiesą pasakysiu, labai vykęs produktas, nes dirba pagal puikią, nepralaiminčia formulę. Lygiai taip pat ritualinių paslaugų biurai irgi siūlo viską, ko nori klientai: grabas, įkapės, muzika, kėdės, kambarėlis buterbrodams paskanauti su brendžiuku.

Šios laidos dažniausiai sudarytos iš dviejų tipų siužetų. Pirmasis – tai garsus Lietuvoje žmogus, arba garsi pora, pasodinti dailiame interjere ir pasakojantys apie savo santykius. Poros atstovai kažkiek paatvirauja apie vienas kito netobulas savybes – pavyzdžiui, žmona rytais kartais būna pikta, o vyras ne visada gražiai sukabina marškinius (iš tiesų, tiek ir to atviravimo: jie kalba tai, kas visiems seniai žinoma, nes tų laidų kūrėjai tik kartoja tuos pačius klausimus, kurie jau buvo).

Paskui vieną ir kitą parodo filmuotus darbo vietoje (scenoje arba filmavimo aikštelėje), o jei žinoma moteris tik daboja vaikus namie, tai ją parodo su vaikais, kur nors kambaryje arba žaidimų aikštelėje. Ir tada jie papasakoja, kad žinoma, kartais pykstasi, bet paskui susitaiko vėl. Žiūrovės patenkintos, nes laimingai sulaukė reklamos intarpo ir nenusivylė tais žinomais žmonėmis, kurie ne tik garsūs, bet štai kokie išmintingi.

Ir tuomet būna laidos vinis, svarbiausioji dalis: pasakojimas apie manikiūrininkę arba vizažistę, kuri išvažiavo į Angliją (dažniausiai) ir ištraukė laimingą bilietą gyvenime, nes anksčiau ji šlifuodavo nagus ir juos geliniu lakavimu puošdavo Pasvalyje už penkis litus per mėnesį, o dabar ji „kartais uždirba tris šimtus, kartais keturis šimtus svarų per dieną“. Žiūrovėms Raseiniuose aptemsta akyse, kaip nuo labai gero sekso, nesvarbu kad manikiūrininkė Sonata tik vieną kartą ir tėra gavusi tuos keturis šimtus, ir tai ne už dieną, o už dvi. Tiesiog vienoj krūvoje sumokėjo.

Jeigu vizažistė Esfelilda iš Kybartų dar ir pataiko kur nors, pavyzdžiui, prie kokios nors TV laidos filmavimo Mančesteryje (kur ji dirbo dar su dviem tuzinais Boženų ir Svetlanų ir vietos juodaodžių mergaičių vadu Chloe, nes ten buvo didelis konkursas ir visos dirba kaip fabrike), tai tada išvis laikykitės visi, prisisekite diržus, nes prasidės kalbėjimas apie tai, kaip dabar ji, paprasta lietuvaitė, dar taip neseniai lankiusi Kybartų Mykolo Burokevičiaus gimnaziją ir nešiojusi perlamutro spalvos plastikinius auskarus, dabar susitinka su garsenybėmis ir įžymybėmis, Oskarų apdovanojimų laimėtojais. Vienas jų, 105 metų senumo orų pranešėjas iš Šiaurės Airijos, net pagyrė jos pudravimą. „Esfelilda neslepia susilaukusi aukšto įvertinimo ir iš aukščiausio kalibro žvaigždžių“, bumbsi monotoniškai dramatiškas vedėjos balsas už kadro, o jau minėtos žiūrovės Raseiniuose patiria jau kažkelintą orgazmą, įrodydamos, kad ir iš svetimos laimės galima sau labai daug pasimėgavimo nusipurtyti.

Tiesa yra tai, kad laimė yra ne tik ta, kurią patiriame mes patys, bet ir ta, kuria nešame kitiems, o Esfelilda savo pasiekimais ir 400 svarų per dieną (įsivaizduojamais), bei „namu miesto rajone, kur knibždėte knibžda milijonieriai“, atneša Raseiniams nemažai palaimos. Jei laida transliuojama šventiniu laikotarpiu, tai ir Kalėdų dovana žiūrovams.

Kitais kartais Esfelilda iš Kybartų būna pakeičiama Sandra iš Mažeikių, kuri galėtų būti draugiškai apibūdinta kaip pusamžė idiotė, tačiau pagal tai, kiek kolageno masės yra suvaryta į jos lūpytes, dabar jau permanentiniame ančiuko veide, supamame oranžinės odos, ji yra tiesiog animuotas personažas. Proto ji turi lygiai tiek, kiek jai sudeda savo klausimais laidos kūrėjai (tai yra, itin nedaug, nes kūrėjai irgi ne kažką). Po darbo modelių agentūroje Vilniuje, dviejų nesėkmingų santuokų už vidutinio kalibro pusbandičių oligarchų ir jau pelningesnio pasidrožimo Dubajuje pas indų kilmės milijonierių klubų savininką, galiausiai išvykusį slapstytis nuo bylos dėl nepilnamečių tvirkinimo, dabar Sandra laiminga gyvena Ispanijoje pas išėjusį į pensiją Chesusą. Chesusas prekiavo dantų implantais ir pinigų jam netrūksta, o kamera rodo Sandrą, išeinančią į vilos balkoną vėjo plaikstomu chalatu su puodeliu žalios arbatos (Sandra alkoholio nebevartoja, savo jau atsigėrė). Dar ji turi du šuniukus, ir vieną jį glostydama, kalba į kamerą, kad į Lietuvą greičiausiai nebegrįš, nes jos gyvenimas dabar yra čia.

Trumpintojai ir šiaudinės severiutės

You WHAT?

Coffee Inn Miesto Kronikos

Tai bus pirmasis ir paskutinis straipsnis šį mėnesį, kuris nebus apie išrinktąjį JAV prezidentą ir kurio antraštėje bus šaknis „trump-“. Šis jau nudrožtas juokas yra visur, ajajai kaip juokinga. Juokai apie kalbą nemokantiems juokauti. Blaivininkų baras. Oi, atsiprašau. Apie blaivininkus gal tų juokų nereikėtų. Nebe tas metas.

Ne, čia ne apie juos, čia apie tuos, kas smaginasi trumpindami. Kas yra žmonėms, kurie rašo „Druskai“ vietoje Druskininkų? Aš suprantu, jei esi pirmo kurso studentas, gal ir gali troleibusą pavadinti „trulu“ arba savo nudrožtą androidą „telefu“, juo labiau, kad vis tiek važinėji tik troleibusais, tau reikia taupyti laiką, o taip pat gyvenimas taip pilnas poreikio fotografuoti apknistą kambarį su pirmą kartą atsiverstom knygom ir kišti į internetą, kad nebelieka laiko pasakyti „telefonas“. Visiems kitiems taip kalbėti yra… na, taip pat idiotiška, kaip vietoje gimimo dienos sveikinimo rašyti „su!“. Be. „Su praėjusiu“. Kuo? Kur praėjusiu? Ką? Kas? Trulas per šakas.

Pirmiausia, kam tu sveikini su praėjusių, idiote, reikia sveikinti tą dieną, kai yra gimimo diena, o ne po jos. Tai vienintelė diena, kai galima sveikinti su gimtadieniu. Taip pat ir alų reikia pilti į bokalą, o ne šalia jo, ant staltiestės. „Nu bet vis tiek pasveikinau“. Tai išdėk mišrainę ant staltiesės, nepataikyk į lėkštę, ir sakyk „nu bet vis tiek įdėjau“. Su.

Kadangi jau prakalbote apie žmones, kurie didžiuojasi savo trūkumais (kalbėjau apie tinginystę), kaip jums įvairovė? Na, tas nesibaigiantis džiūgavimas dėl tos vargšės severiutės, kuri nemokėjo per televiziją normaliai paskaityti kelių pastraipų spaudos apžvalgos, nes žvengė studijoje nesustodama, mat kitas vedėjas jai parodė pirštą (kažkurį nuo pirmo iki dvidešimto, nereikia čia prisigalvoti, prašau jūsų) arba gal tiesiog naujienos turinys gerai rezonavo su šešiametės intelektu ir šiaudų kaugės humoro jausmu. Dabar ji yra žvaigždė.

Pirmiausia, skaudžiai atrodo televizija, kurios labiausiai pasidalinamas turinys ir veidas yra pranešėja, kuri nepaskaito teksto. Pats epizodas buvo nuobodus, kaip vakarykštis blynas. Kitos televizijos, žinote, didžiuojasi kažkuo – vaizdais, kalbėtojais, pašnekovais. O pas mus yra pranešėja, kuri trijų minučių negali suturėti infantilaus durniojimo. „Pranešėja net iškaito, kad lapuko nepaskaito“, kaip būtų parašęs Eduardas Mieželaitis, jei rašytų ne apie Zuikių mokyklą, o apie Konarskio gatvės sanatoriją, kur ne diskriminuoja nieko nei pagal odos spalvą, nei pagal religiją, nei pagal elgesį darbo vietoje. Nemoki nieko daugiau? Eik, nors spaudos apžvalgą paskaitysi, žiogeli. Pas mus visi lygūs. Nieko, prieš dvidešimt metų dar ten būdavo operatorių, kurie sugebėdavo dirbti dešimtmečiais ir būti garbingai išleisti į pensiją, nė karto neišsiblaivydami. Kvatojanti šiaudinė severiutė yra tradicijų tęsėja.

Gal ir nebūčiau toks griežtas su to kvailo kikenimo epopėja, jei ne minėtos personažės naivus džiaugsmas, pajutus savo naujai atrastą žinomumą, apsikabinus jį ir pamilus taip, kaip benamis apsidžiaugia, radęs taromate penkis puikius užstatinės taros vienetus. Ji nesustodama visiems kišo istorijas apie savo kikenimo sąrėmius eteryje, o kai visa Lietuvos auditorija jau buvo tai išgirdusi tris kartus, ji pradėjo pasakoti, iš susijaudinimo painiodamasi gramatikoje, apie tą žygdarbį angliškai kalbančiai auditorijai socialiniuose tinkluose, tokiu būdu sukūrusi vienintelį, ko gero, per ketvirtį amžiaus sėkmingai eksportuojamą iš Lietuvos vaizdo turinį. Jis net prilygo tam klipui, matytam prieš keletą metų, kur beždžionėlė jojo ant paršelio – tik beždžionėlei tada nereikėjo segėti mikrofono ir susipurkšti šukuosenos prieš eterį.

Kodėl nevykėliai pasidarė tokie populiarūs? Ligonis poetas, žadėjęs mane įvairiais būdais pamylėti ilgame kūrinyje, nuoširdžiai džiaugėsi, kad į jį atkreipiau dėmesį. Kvailos tuštutės, išpūtusios lūpas iki rankinės dydžio ir nusifotografavusios prie svetimo automobilio ir tapusios patyčių objektu, vis tiek džiaugiasi, kad jų nuotrauka cirkuliuoja. Joms smagu, jos jaučiasi pastebėtos. Taip ir minėtai skudurinei Onutei iš aukščiau pateiktos istorijos diena praskaidrėjo, kai pagaliau tapo žinoma, net jei ir dėl liūdnos priežasties. Sekanti stadija jau būtų orų pranešėja, kuri eteryje garsiai gadina orą ir tokiu būdu humoristiškai praneša, kur laukti vėtros su žaibais. Manau, kad toks klipas sulauktų dar daugiau pasidalinimų, o pati orų ir vėjų mergaitė (jei galima taip pasakyti) būtų garsesnė net už nematomos rankos kutenamą eterio fėją. Gero visiems kikenimo.

Negarbingo amžiaus senoliai

Coffee Inn – Miesto Kronikos

Neseniai išgirdau per TV žinias: „Garbingo amžiaus senoliai“. Pagalvojau, va čia tai geras. Papasakokit man, kokie būna negarbingo amžiaus senoliai. Kada senolius ištinka negarbingas amžius? Kai žmonės kalba tokias nesąmones, ar jie suvokia, ką kalba? Man regis, nelabai. Jie tiesiog burbuliuoja.

Tai yra tik vienas pavyzdys, kaip žmonės šneka bet ką, o kiti žmonės klauso bet kaip, ir todėl kalbėtojai išsisuka, ir niekas jų nepričiumpa. O gaila. Nes jei juos pričiuptų, kaip tą ministrę, kuri nemoka rašyti, tai paskui gal jiems būtų gėda, ir gal kas nors pasikeistų jų kalbėjime ir bendravime.

Nežinau, ar matėte reklaminius skydus prie greitkelio Vilnius-Babtai-Klaipėda. Būtų sveika pažiūrėti ir atkreipti dėmesį, nes kai dabar atkreipsiu jūsų dėmesį, tai nustebsite, kad anksčiau nepagalvojote. Mano asmeninis favoritas yra skydas su išblukusia laikraščio „Sportas“ reklama.

Pasistenkite prisiminti, ar žinote tokį laikraštį apskritai. Aš esu garbaus amžiaus jaunuolis, ir todėl prisimenu, gal net esu pirkęs – gal prieš 35 metus, kai man buvo dešimt, ir kai Vilniaus futbolo komanda „Žalgiris“ žaidė Sovietų Sąjungos aukščiausioje lygoje, ir kai į mūsų sostinę atvažiuodavo tokios komandos, kaip Kišiniovo „Nistru“ ir Taškento „Pachtakoras“, tai va tais laikais buvo žinomas laikraštis „Sportas“, kuris yra dabar reklamuojamas prie autostrados. Su tuo pačiu logotipu, kuris primena 1956 metus, kai jį pradėjo leisti. Aš žinau, kad jis vis dar leidžiamas, bet nežinau, kiek egzempliorių spausdinama.

Aš nieko neturiu prieš tą leidinį (nebent jis gauna pinigų iš valstybės, tada aš labai daug turiu prieš, bet neleiskite man apie tai išsiplėsti), tačiau kokia prasmė vos matomu išbluksiu šriftu reklamuoti laikraštį, kurio niekas nematė nuo tų laikų, kai šalyje cirkuliavo rubliai, aš nežinau. Gal už rublius tą skydą ir išsinuomojo, ir pamiršo nuimti, arba gal negali nukelti, nes aplink užsėjo kukurūzais ir kopėčių nebeprineša.

Taigi apie ženklus pakelėse. Kalbėsiu apie mėlynuosius, informuojančius kelio ženklus. Kaip jums patinka tie, ant kurių užrašyta „Radijas“ ir nurodytas FM dažnis? Kas čia – Aliaskos giluma, kad yra viena radijo stotis, kurią galima pasigauti tik ties konkrečia geografinio lūžio vieta, kad paklausytum, ar neprasidėjo Trečiasis Pasaulinis Karas? (Beje, įpraskite pavadinimuose rašyti būtent taip, kiekvieną žodį didžiąja raide, Trečiasis Pasaulinis Karas, Žemės Ūkio Ministerija, nes kaip atėjo laikas atsikratyti kabučių perkeltinei prasmei (kandidatai „nenuoramos“ rinkimuose „kovėsi“ vieni su kitais), taip atėjo laikas ir taisyti reliktinę rusišką rašybą.

Ar yra pasaulyje nors vienas žmogus, kuris renkasi radijo stotį pagal pakelės ženklus? To paties galima paklausti senų katalizatorių supirkinėtojų, kurių pakelės reklamose 9 dydžio šriftu (kurio net sustojus neįmanoma perskaityti) rašo ne tik du savo telefonus, bet ir fakso numerį. Fakso. Ką matėte paskutinį kartą siunčiant faksą? Įsivaizduojate vairuotoją, kuris pristigo €40, sustoja pakelėje, nusirašo nuo skydo supirkėjo fakso numerį ir grįžęs į Ariogalą siunčia jiems faksą, kad yra pasiruošęs parduoti vis dar iš bulkos neišpjautą katalizatorių?

Ir tada dar yra tas kelio ženklas, kuris būna greta ženklo su 1952 m. pavyzdžio Albanijos psichiatrinės ligoninės lova (viešbutis), nulinkusia egle (poilsio vieta ir šiukšlynas), šaukštu ir šakute (šaukštai po pietų) ir baisiu dantračių fabriku (pramoninė zona). Koks keliautojas ieško pramoninės zonos ir, svarbiausia, koks keliautojas neatpažįsta pramoninės zonos, kai ten atvažiuoja, ir jam reikia ypatingo ženklo?

Tas frykinis kelio ženklas, vis dar matomas Lietuvoje, yra @ ir INTERNETAS. Aprašymas, pateiktas KET, sako „viešieji interneto centrai, teikiantys interneto paslaugas“. Ar jums kas pasakė, kad jau seniai nebe 1995 metai? Interneto kavinių nėra ir niekam nereikia. Prie viešos prieigos kompiuterio (vieno viešbučio fojė) aš mačiau tik Vytautą Šustauską Kauno mieste, ir jis neatrodė laimingas. Visi dabar turi internetą telefonuose.

Kur ženklas „Videobaras“, kur iš VHS kasečių rodo drebančius piratinius filmus apie Rocky Balboa? Kur kelio ženklas, parodantis, kad už 3000 m galima rasti paskutinį miestelio telefoną su sukamu disku? Ir, galiausiai, kur yra kelio ženklas, informuojantis, kad netoliese grybus parduoda senolė, kuri vis dar skaičiuoja kainas litais? Tame ženkle galėtų būti pavaizduoti Darius ir Girėnas ir nupieštas stilizuotas baravykas.

Kas geriausia UŽKALNIO žurnale?

UŽKALNIO žurnalas Nr 2 pasirodys jau gruodžio 15. Jis jau rengiamas.

Todėl JAU ŠIANDIEN prašome mums pasakyti TOP 3 dalykus, kas JUMS labiausiai patiko pirmame. Straipsniai (kurie?), temos, autoriai, dizainas, popierius, viršelis, storis, spalvos. Kas?

Ožiuko istorija, interviu, Gruzija, Naujamiestis, Kauno troleibuso maršrutas, prostitutės istorija, šakočiai, Igoris Kofas, Geležinė Lapė, Igor Shishkin, Audrius Bačiulis, kas dar?

Ar beveik 1 kg svoris? Ar specialus švediškas skaitymo popierius, ne net specialiai pirktas, bet specialiai mums gamintas? Ar soft touch lakavimas, kokio dar nė vienas žurnalas Lietuvoje nenaudojo, ir kuris yra labai malonus liesti? Ar stambus šriftas ir maketas su daug oro?

Parašykite. Nes tai žurnalas jums, pasiilgusiems skaityti. Ačiū.

Dramos karaliai

Tipiškas apsakymo herojaus gyvenimas paskutinėse stadijose: konteineris ir maisto atliekos. Sutarėm?

Coffee Inn – Miesto Kronikos

Neseniai Miesto Kronikose rašiau apie tas apgailėtinas tuštutes, kurios pavertė Feisbuką infekcine ligonine su savo seilėtomis banalybėmis. Sakiau, vyrai, kad ir kokie kvaili, tiek nenusivažiuoja.

Klydau. Baisiau už egzaltuotas, cypaujančias moteris yra tie vyrai, kurie, dėl asmeninių problemų arba įgimto blogo charakterio, užsiima blogiausiu dalyku, koks tik gali šauti į galvą vyrui: jie pradeda mistifikuoti save. Paprastai (dažniausiai) save mistifikuoja moterys, kurių savivertė itin žema: jos pasakoja, kokios yra kietos, daugina išgerto alkoholio kiekį („susiverčiau tada keturis butelius butelius ar gal penkis“), drąsesnės dar ir pasūdo seksualinius nuotykius, pasakoja, kad gyvenime matė tiek visko šilto ir šalto, kiek niekas nei po jų, nei iki jų nėra matęs (todėl jos labai kietos ir įdomios), ir šiaip kiekviena jų yra amazonės, nimfomanės ir psichopatės mišinys, jų niekas nesupranta, nes jos yra gilios ir keistos.

Tai yra blogai, bet dar blogiau yra vyrai su mistikos diagnoze. Paprastai jie mėgsta kalbėti trumpais sakiniais (kaip Hemingway knygų herojai), ir dažnai apie save kalba trečiu asmeniu: „Tu kalbi ne su bet kuo. Aš Kęstukas. Jei nori rautis ant Kęstuko, pagalvok gerai, nes Kęstukas gali supykti.“

Kaip tie idiotai iš sovietinės kariuomenės, kurie visi pasakoja, kad išmoko 50 slaptų būdų užmušti žmogų nykščio pagalba, tik tai labai slapta, ir jie negali apie tai pasakoti.

Jie kalba paskubom, neurotiškai, ir jų kalboje daug tuščių pareiškimų, kurie turi skambėti, kaip svarbūs, tačiau iš tiesų yra beprasmis pasipūtėliškas barškėjimas: „mėgstu tikslumą“, „turiu vieną bėdą – nepakenčiu nesąžiningumo“. „Gal esu senamadiškas, bet man patinka, kai man moka už darbą.“ Ačiū, nes tai be galo originalu. Tu tikras tamsus ir retas charakteris. Praktiškai vienišas stepių vilkas, maištininkas ir specialiųjų pajėgų kareivis.

Kalbėdami, jie labai mėgsta kartoti (apsimestinai draugišku tonu) tėviškas vieno žodžio frazes, reiškiančias viršenybę: „sutarėm?“, „gerai?“. Su jais niekas nesitaria ir nesitars, jie tiesiog nori atrodyti kaip tie, kas nustatinėja taisykles, nors jie dažniausiai nenustatinėja nieko. Jie net darbo neturi (apie tai vėliau).

Dramą jie užpumpuoja lygioje vietoje: „Apie mane gali sakyti ką nori, bet už savo mamą sudrąskysiu bet ką į gabalus“. „Ar aš tau aiškiai pasakiau, ar neaiškiai?“ Oooh, kokia grėsmė. Kęstukai, tavęs jau visi išsigando. Aiškiai ar neaiškiai?

Dažniausiai, deja, pernelyg aiškiai, tiesą pasakius. Taip aiškiai, kad tavo psichopatija šviečia net ir per išjungtą kompiuterį arba išsikrovusį telefoną. Sutarėm?

Jie yra mazgotės, fokusuoti ties savo įsivaizduojamu kietumu, kurio nepalieka be dėmesio nė sekundei, ir turi jį įrodinėti nuolatos, nes yra kieti kaip pernykštis šuns kakutis, užpiltas lietaus, arba kaip nešvari pagalvė (jie mėgsta filmuotis atsigulę lovoje, kai gamina, atsiprašau, prodiusuoja, savo vlogus instagrame, kurį vadina „istragrama“, arba feisbuke, kurį vadina „fajabokė“). Dėl blogai suvirintų šarabanų galvoje jiems patinka būti kūrybiškiems, keičiant daiktavardžių galūnes („nu ką, jūs žmogai“) arba formuojant naujus veiksmažodžius („žiūrėjau teledžizorių, ką ten tas ramanauckas ramanauckiuoja“). Tai yra jų kūrybos pradžia ir pabaiga, ir galbūt todėl jų supratimas apie savo vertę, kaip geriausius scenaristus šalyje, bėga labai toli priekyje jų gabumo lokomotyvo, kuris, tiesą sakant, net ir visai be šviesų. Sutarėm? Gerai?

Jų kietumas yra tokia pati fikcija, kaip ir jų tinkamumas bet kokiai naudingai ekonominei veiklai. Įrodinėti jie neturi ko: jiems būtų patartina pradėti nuo pajamų šaltinio, kurį jie yra praradę, nes per daug visiems rėžė tiesą į akis ir „turėjo vieną trūkumą – negalėjo taikstytis, kai kas nors kruša protą“. Kitais žodžiais tariant, jie yra nestabilūs nepritapėliai, be socialinių įgūdžių, ir nereikalingi niekam, nes yra lochai ir barškalai.

Jų principingumas (o taip, jie mėgsta save vadinti principingais) yra visai kaip nonkonformizmas tų, kas spjaudo ant žemės, nesiprausia ir pateikia tai, kaip savo individualybės išraišką. Ne, čia ne tavo individualybė, tu tiesiog netašytas pitekantropas. Sutarėm? Gerai?

Ir kuo mažiau pajamų turi toks terminatorius, tuo labiau jis mėgsta visiems siūlyti savo kontaktus ir ryšius: jis visada pažįsta visus geriausius šalyje specialistus, gali suvesti su bet kuo, jam dirbs geriausi šalies advokatai ir jis gali tau padėti laimėti net ir prezidento rinkimus, nesunkiai. Jokių problemų. Tik pasakyk, ir Kęstukas viską sutvarkys. Nesunkiai. Sutarėm? Gerai?

Jis atskirai pasakoja dar ir apie tai, kaip moterys juo žavisi ir negali atsilaikyti (čia yra pirmi tiesios blyksniai – visada yra žiopliukių, kurioms tikrai patiks jų macho istorijos apie jų įtaką ir kontaktus, kuriuos jie galės išnaudoti, kai tik kas nors papildys jų telefono sąskaitą, nes dabar taip išėjo, kad jie sėdi be ryšio). Viskas baigiasi, kai žiopliukės supranta, kad jos yra reikalingos tol, kol nuperka jiems išgerti gero viskio, apie kurį jie gali daug pasakoti (jie visi yra teoriniai gero visko žinovai, nes yra skaitę kažką internete), bet šiuo metu taip jau išejo, kad pinigai investuoti kitur, ir viskiui neliko. Todėl nupirk man šiandien, žavioji dama. Aš tau atsidėkosiu, rimtai. Sutarėm? Kodėl neliko? Tai paprastai būna kosminių apimčių projektas, kurie įvykdę jie bus milijonieriai, ir apdalins visus tūkstančiais. Dešimtim tūkstančių. „Kęstukas skolų nepamiršta, Kęstukas atsiskaitys su visais, ir su kaupu.“ Sutarėm?

Kiekvienas pažįstame bent vieną ar kelis tokius vienišus vilkus, bręstančius gyvenimo valdovus, kurie niekada nesubręsta ne tik iki valdovų, bet ir iki užsidirbančių pragyvenimui individų. Ir jų istorijas klauso vis siauresnės auditorijos, kol, neišvengiamai, jie pasiekia galutinę savo tobulėjimo stadiją, kai kalbasi patys su savim, ir tada aplinkiniai tik supratingai linkčioja. „Čia mūsų Kęstukas, jis jau toks; gaila žmogaus.“ Tikrai gaila. Sutarėm?

—

(Rengiant šį straipsnį buvo panaudota mokslinė literatūra apie psichopatų elgesio šablonus, o taip pat pavydžiai iš tikro gyvenimo. Jei pažinai save šiame tekste, reiškia, jis apie tave, atsilupėli.)